Kritikos šiandien turim per akis: rodos, net šaldytuvas ar lygintuvas vos įjungti ima maišyti su žemėmis Seimą, vyriausybę. Prieš šias institucijas nukreiptas žodis iš esmės nėra gniaužiamas, ir kritika plačiai paskleidžiama. Tačiau - kodėl šitokioj kritikos lavinoj, nuo ryto iki vakaro srūvančioj iš visų Lietuvos medijų, vis dėlto pasigendi bent krislo tikros kritikos ir tikros pilietinės pozicijos? Kodėl visa tai persmelkta tokiu nihilizmu?
Pastūmės pirmyn tik drąsa
Dauguma Lietuvoje nuaidinčios kritikos yra paženklinta prigimtinio nepilnavertiškumo, nes yra nekonstruktyvi: iš patogių ir saugių apkasų daužomi politikai - politinės kaliausės, kurios tarsi ir yra skirtos smūgiams nelyginant bokso kriaušės, ir kurios neturi teisės gintis net teisme. Pats kritikuotojas, čia, aišku, niekuo dėtas: kalti "jie". Tokiu būdu išvedama linija, dar labiau tvirtinama neperžengiama siena tarp valdžios ir piliečių, o juk ši siena ir yra bene didžiausia Lietuvos problema. Visiškai kitokia yra dalyvaujančio ir atsakingo piliečio kritika, kai ne nihilistiškai ir lengva ranka smerkiama visa valstybė, o pamėginamos paklibinti konkrečios ydingos sistemos plytos. Tačiau šioj zonoj judėti nepalyginamai sunkiau: kalbėdamas apie konkretesnius dalykus privalai bent šį tą išmanyti, atsakyti už savo žodžius, ir - dar svarbiau - tam iš tiesų reikia drąsos.
Tačiau ši drąsa reikalinga kaip oras. Pati valdžia kaip tokia niekada neatsitokės ir niekur šalies nenuves. Matau tik vienintelį palankų Lietuvai scenarijų: reikalai pradės taisytis tik tuomet, kai kiekvienoj sistemoj - mokslo, švietimo, teisėtvarkos ir teisėsaugos, sveikatos apsaugos ir kt. - rasis pakankama kritinė masė drąsių, kompetentingų, savarankiškai mąstančių žmonių, kurie susiorganizavę ims siekti skaidrumo, efektyvumo, pažangos.
Tačiau žmonės vis dairosi į valdžią ir tik į valdžią, yra įpykę ir sutrikę. Ko gero, tai patvirtina ir faktas, kad net kai kurie akademinių sluoksnių atstovai randa šio to gero neobolševikiniuose socialdemokrato Vilniaus vicemero Algirdo Paleckio pareiškimuose. A. Paleckio kalbėjimas yra tiesiog niekuo nepagrįstas, nepasvertas paistalas (Vytauto Rubavičiaus apibūdinimas), o laikas parodys, ko jame daugiau - vaikiško naivumo ar sąmoningos viešųjų ryšių akcijos.
Taip, tai iššūkis dabartinei partinei nomenklatūrai, tačiau vien pats šis faktas savaime nesudaro pagrindo džiūgavimui, nes siūloma alternatyva gali būti net blogesnė, nei dabartinė sistema. Suprantu, kad daliai intelektualų ir Vakaruose, ir Lietuvoje yra tiesiog įgimtas anarchistinis bei kairuoliškas instinktas, tačiau bent aš kaip blogą sapną įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti atiduota bolševikinio fliuksininko eksperimentams. Nors ir kokią estetinę vertę tai turėtų, savo kailiu nenorėčiau to išmėginti. Beje, ar kas nors matė šio akibrokštais gyvuojančio politiko siūlomą argumentuotą programą, jo reformų kryptis, šalies viziją? Tuo tarpu krykščiama iš džiaugsmo išgirdus svaidymąsi tuščiais radikaliais žodžiais ir tuos niekus skubama išversti į protingą kalbą kaip, atseit, turinčius gilią prasmę. Gal kas dar norėtų pasitreniruoti? Kaip protingai ir filosofiškai pagrįsti žodžius "Ekonomika turi būti ekonomiška" 2 psl. >
Naujienos


















dr. Jonas Ramanauskas 2008-01-03 22:06
Kaip zadejau, parasysiu komentara, nes paliestos temos idomios. Pakalbesiu apie pilietine drasa...
Birutė Rutk. 2008-01-03 13:23
esminė Spurgos rašinio mintis- kritikuoti reikia dėl atskiro faktinio_dalykinio veiksmo ar...
Birutė Rutk. 2008-01-03 13:19
esminė Spurgos rašinio mintis- kritikuoti rekia už dėl atrskiro faktinio_dalykinio...
Lionia Donskoj 2008-01-03 09:21
prasom manes negretinti su paleckiais-seduikytemis-budreviceniemis.Tik as 1 zinau tiesa ir dristu...