Dažnai mėgstame pakalbėti apie tautos vienybę, su nostalgija prisimename pirmuosius Nepriklausomybės metus, daugiatūkstantinius mitingus ir Baltijos kelią. Vieningu ritmu plakančias širdis, šviesaus rytojaus viltį ir Tautos Dvasios pajautą.
Kur visa tai yra šiandien? Vis dar ateiname į rinkimus, renkame į valdžią politines partijas, politikus, kuriais greitai nusiviliame. Tada vėl ateina nauji gelbėtojai, mes vėl tikimės stebuklo ir vėl nusiviliame...
Kalėdų metas, šventės. Taip norisi, kad pasaulyje būtų mažiau kančios ir Lietuva suklestėtų bei žydėtų Vienybėje. Kažkaip naiviai ir juokingai skamba tokie žodžiai...
Matyt, turime tai, ko nusipelnome. Tautos kolektyvinė sąmonė dar negali iškelti į valdžios olimpą nesavanaudiškų žmonių, kuriems pirmiausia rūpėtų žmonių gerovė. Ar yra šiandien mūsų šalyje tokių žmonių? Tikrai yra. Tik gal jie gyvena savo uždarą gyvenimą ir šioje tuštybės mugėje jaučiasi svetimi ir nereikalingi.
Siekdami mistinės „gerovės ir klestėjimo“ argi suprantame, kas tai iš tikro yra? Vakarietiškos civilizacijos siekis sureikšminti ekonominį augimą bei į antrą planą nustumti dvasinius dalykus turi gilias šaknis ir kyla iš apačios.
Visi norime turėti. Turėti kuo daugiau daiktų, vis gerinti savo medžiagines gyvenimo sąlygas. Ar tai gali atnešti pasitenkinimą bei pilnatvę? Tampame godžia vartotojų visuomene, blaškomės po akropolius, desperatiškai ieškodami šventinių dovanų ir šluojame lentynas, perkame viską, kas neišpirkta per visus metus. Ar to reikia mūsų artimiesiems? Ar nenorime daiktais ir brangiomis dovanomis kompensuoti dėmesio bei bendravimo stoką? Daug laiko praleidžiame dirbdami ir uždirbdami pinigus toms pačioms dovanoms bei siekdami Dolce Vita. Šį laiką vagiame iš savo artimųjų. Gyvename taip, lyg ruoštumėmės gyventi amžinai. Tai lyg narkomanijos forma, lyg miražas. O atsibusti baisu. Pašalinus koncentraciją nuo nesibaigiančių darbų ir išorinės veiklos, daiktų kaupimo – atsiveria dvasinė tuštuma. Tai baugina.
Ko gi norime iš politikų? Jie yra tokie patys žmonės, kaip ir dauguma. Viešai smerkiame, o tyliai širdyje galvojame, kad siekis bet kokia kaina aprūpinti šeimą, anūkus ir proanūkius yra normalus. Argi?
Štai tokia mūsų postmodernistinė vienybė – vartojimo ir kaupimo vienybė. Menki tikslai, geros visos priemonės jiems pasiekti. Dvasinės vertybės, etika bei moralė verkia kažkur sielos užkaboriuose. Jos balsas greitai užpilamas šventiniu šampanu, skęsta triukšmingose draugų kompanijose ir neramiame bendravime.
Tačiau kiek ilgai visuomenė gali egzistuoti be moralinių pavyzdžių? Jei sugebame į valdžią išrinkti tik sau panašius, kaip gali pasireikšti mūsų mahatmos gandžiai ir vaclavai havelai. Geriausiu atveju, tokie idealistai pavadinami keistuoliais. Ir tiek.
Baigiame iššvaistyti iš savo kolektyvinės atminties teisingo elgesio orientyrus, siekių etalonus. Tampame ligoti, sukuriame tokią aplinką, kurioje patys nenorime būti. Todėl bėgame kuo toliau, ieškodami geresnio gyvenimo ir ilgesnio lito ar euro 2 psl. >
Naujienos






















Henrikas 2008-01-24 12:12
Kokia tauta, tokia ir valdzia.Teisi filosofe N.Putinaite rasydama apie lietuviu aziatiska...
Uola- B 2008-01-07 19:39
Pradėt reik nuo tiesos...Tiesos privatizacijos procese,nevengiant bausmių.Sovietų komunistas...
Balys A. 2008-01-06 18:11
Teisingas straipsnis.Tik kaip gražiai, be griūties, išjudunti visuomenę, grąžinti jai...
AK 2008-01-03 11:31
Ak,Gintaras bando...maišyti Dievo dovaną su..kiaušiniene. Neturėjimas pilietinio pavyzdžio...