Naujienos
Per porą artimiausių metų tarptautinių santykių pobūdį pakeis stiprus Amerikos lyderystės ilgesys, JAV dienraštyje „The Washington Post“ tvirtina žurnalo „The Foreign Policy“ vyriausiasis redaktorius Moises'as Naimas.
Pasak jo, ši tendencija tarptautinėje arenoje išryškės lygiai taip pat netikėtai, kaip ir neišvengiamai: netikėtai – dėl daugelį pasaulio šalių apėmusių stiprių antiamerikietiškų nuotaikų, o neišvengiamai dėl to, kad tik Amerika gali užpildyti susidariusį politinį vakuumą.
Amerikos vadovavimo idėja vėl atgauna patrauklumą ne tik dėl to, kad bus išrinktas naujas prezidentas, nors Baltųjų rūmų šeimininko pasikeitimas prie to neabejotinai prisidės. Per dešimtmetį trukusį Amerikos „nusišalinimą“ ir dėmesio sutelkimą į kitus klausimus tarptautinės ir regioninės problemos paaštrėjo. Daugeliu šių atvejų vienintelė valstybė, pasiruošusi ir pajėgi imtis efektyvių veiksmų joms spręsti – tai Jungtinės Valstijos, teigiama straipsnyje.
Žinoma, antiamerikanizmas neišnyks niekada, rašo autorius. Neišnyks ir Amerikos priešai. Tačiau stiprios antiamerikietiškumo srovės egzistuos kartu su vis stiprėjančiu daugelio šalių reikalavimu, kad JAV imtųsi aktyvesnio vaidmens tarptautiniuose santykiuose.
Suprantama, pasaulis ilgisi ne tos Amerikos, kuri prevenciškai įsiveržia į potencialių priešų teritoriją, išsukinėja rankas sąjungininkams ir nepaiso tarptautinės teisės, sugrįžimo, teigiama straipsnyje. Jam reikia Amerikos, kuri pajėgia sutelkti aplink save valstybes, kurios kitais atvejais sėdi sudėjusias rankas, kol tarptautinės krizės tampa nebekontroliuojamos. Jam reikia supervalstybės, keliančios novatoriškas iniciatyvas, kaip kovoti su rimčiausiais šiandienos iššūkiais, tokiais kaip klimato pokyčiai, branduolinio ginklo plitimas ir radikalus islamo fundamentalizmas. „Paklausą turi“ ta Amerika, kuri įtvirtina tarptautines normas, skatinančias tarptautinę prekybą, ir imasi efektyvių veiksmų stabilizuoti krizių purtomą pasaulio ekonomiką. Ir, suprantama, pasauliui reikia supervalstybės, kuri yra pakankamai turtinga, kad galėtų visa tai finansuoti, nes tai ne pagal jėgas jokiai kitai šaliai.
Ir tai ne šiaip naivūs lūkesčiai, tvirtina autorius. Užsienio šalių lyderiai supranta, kad net ir pačioje palankiausioje situacijoje naujasis JAV prezidentas negalės pasiekti realių rezultatų visose paminėtose srityse. Supranta jie ir tai, kad už Amerikos vadovavimą visada reikia sumokėti tam tikrą kainą. Išrinktieji lyderiai bet kurioje šalyje patenka į rizikingą politinę situaciją, jei susidaro įspūdis, kad jie pernelyg stiprina sąjungą su JAV. Nepaisant to kai kurie iš jų demonstruoja stebinantį pasiryžimą stoti petys petin su Amerika, teigia autorius.
Prisiminkime, kas nutiko praėjusių metų kovą, kai prezidentas Bushas lankėsi Lotynų Amerikoje – regione, kurį jis iki to laiko iš esmės ignoravo. Daugeliui atrodė, kad šis vizitas neatneš realių rezultatų, nes Bushas neturėjo konkrečių pasiūlymų. Vis dėlto visų Lotynų Amerikos šalių prezidentai, kurie buvo paprašyti priimti „šlubuojančią antį“ iš Vašingtono, tai yra, svečią tuščiomis rankomis, kuris politiškai buvo ne mažiau pavojingas už radioaktyvų objektą, sutiko su pasiūlymu, o kai kurie net ėmėsi aktyvaus lobizmo, kad tik jų sostinės būtų įtrauktos į vizito programą. Kam jiems to reikėjo? Valstybių prezidentai tikėjosi pasiekti, kad vienintelė pasaulio supervalstybė ką nors padarys jų šalių labui, teigia autorius. Pavyzdžiui, kairysis Brazilijos prezidentas Luizas Iancio Lula da Silva, asmeninis Busho priešo Hugo Chavezo bičiulis ir tvirtas šalininkas, norėjo gauti paramą plėtojant šalyje etanolio gamybą. 2 psl. >
2 he 2008-01-07 13:25
O kai JAV tieke Afgano mudzahedams ginklus 1979-1988 ir kai gyne Balkanu muslimus nuo serbu...
he 2008-01-07 11:49
pezalai neparemti jokiais faktais...
he 2008-01-07 11:43
''Jam reikia supervalstybės, keliančios novatoriškas iniciatyvas, kaip kovoti su rimčiausiais...