Naujienos
News Bridgepix / AM nuotr.
L. S.: Tomai, kokiu vienu žodžiu apibūdintumėte „Vilnius Jazz 2007“?
T. B.: Brandus. Į šį žodį telpa daug prasmių, o tai reikštų – išties geras, stiprus, jokiu būdu ne be trūkumų, ir tai yra gerai, nes reiškia, kad tai gyvas mūsų kultūros reiškinys, reikalingas visuomenei, nepaisant politinių vėjų, simpatijų ir klaninio pobūdžio intrigėlių. Kitaip tariant, 20 metų, t. y., viena užaugusi karta, ryškus ir įdomus mūsų valstybės ir kultūros istorijos tarpsnis. Taip, „Vilnius Jazz“ yra vertingas mūsų istorijos archyvas.
L. S.: O man pirmas ateinantis galvon žodis – KONTROVERSIŠKAS, nors gal tikrus debatus sukėlė trys-keturi atlikėjai. Tai – „Rova“ saksofonų kvartetas su būgnininkais Fritzu Hauseriu ir Vladimiru Tarasovu, Juozas Milašius, Monika Heidemann su grupe ir „Ronin“. Na, dar teko pasiginčyti apie „Dainius Pulauskas Group“, bet čia lengviau atrasti kompromisų...
T. B.: O kaip manai, ar džiazas savo esme nėra kontroversiškas savaime? „Rova“ projektas man paliko dvejopą įspūdį, nes tikėjausi daugiau, gal per daug? Tikėjausi kažko ypatingo, gal vadinamo ypatingo „sound‘o“ (du būgnininkai ir keturi saksofonai) ir bendrai didesnio išgyvenimo. Kiekvienas iš šio projekto dalyvių yra unikalus kūrėjas, o saksofonininkų kvartetas yra kaip reta aukšto lygio, įdomi ir pati projekto idėja, savaime labai konceptuali, tačiau gilesnės širdies kertelės „neužkabino“, galbūt tai subjektyvu, bet klausydamasis pajutau tam tikrą emocinį vakuumą. O štai Fritzo Hauserio solinis projektas paliko nepamirštama įspūdį. Kokia emocinė įkrovą, koks salės klausymas (ir susiklausymas pačioje salėje), ir visa tai – ekstremaliai minimalia perkusija! Atrodo, kad jam skamba viskas, kiekviena substancija, net oras salėje... Tiesiog genialu – kas paprasta.
L. S.: Hauserio solo buvo tikrai gera mankšta lakstantiems nugaromis vabaliukams... Bet „Rova“ projektas jų paleido žymiai daugiau... Džiazas pagrįstas priešingybėmis, tai tiesa. Tačiau mane vis viena stebina tokios kraštutinės to poliškumo išraiškos, kaip „Rova“ koncerto vertinimas. Vietoje „emocinio vakuumo“ jutau veriantį energijos, aistros, išgyvenimo srautą, tiesiog prismeigusį mane prie kėdės! Žmonių reagavimas į muziką paliudijo, kad tai buvo neeilinis, stiprus sukrėtimas: tuščios muzikos nesuprantamumas nebūtų sukėlęs tokio didelio diskomforto, kaip tos, kurioje užkoduota žinia. Publika paprastai neišeina iš salės tuomet, kai atlikėjas nepakankamai patenkina aukštus lūkesčius. Atmetimo reakcija, manau, kaip ir besąlygiškas susižavėjimas, gali konstatuoti genialumą (bent jau Lietuvoje, kur žmonės sugeba kantriai išklausyti nuo pradžios iki galo absoliučiai kičinius ir nejaudinančius garso reiškinius, ir reikia kažko neeilinio, kas juos priverstų negalėti klausyti). Man „Rova“ koncertas – neginčijamas festivalio TOP`as, viršūnė, kulminacija, ir buvau nevieniša savo susižavėjime. Nuomonės, žinoma, dažnai skiriasi, bet šiuo atveju netgi nelieka galimybės diskusijai. Mes dabar galėtume keliolika puslapių ginčytis ir neatkastume, iš kur tas slenkstis, dėl kurio vienus „Rova“ tiesiog supurtė, kiti girdėjo triukšmą.. 2 psl. >
g. 2008-01-08 19:29
Liudna tik, kad neiGTC, nei taip vadinama ,,Vilniaus mokykla'' visai nesusieta su lietuviska...
g. 2008-01-08 19:29
Liudna tik, kad neiGT, nei taip vadinama ,,Vilniaus mokykla'' visai nesusieta su lietuviska...
london-berlin 2008-01-07 12:32
Dar pries gera desimtmeti zymus sovietu dziazo kritikas Jefim Barban , jau senokai gyvenantis ir...