Besibaigiant 2007-iems ir prasidedant 2008-iems, interneto portalus užtvindė gana keista diskusija, į kurią įsijungė žinomi asmenys, intelektualai, akademinės visuomenės atstovai (nuo Landsbergio iki Donskio ir kitų).
Turint tai omeny, nustebino diskusijos objektas, o tiksliau įvykis, kuris tapo atspirties tašku vykusiai diskusijai. Išties keista, kad tokių garbių personų diskusijos objektu iš esmės tapo plačiai nušviestas dainininkės Jurgos Šeduikytės poelgis. Neketinu apie tai diskutuoti, pasakysiu tik tiek, na, „pasiuntė“ Jurga Šeduikytė tolyn Algirdą Paleckį ir tiek žinių. Šioje istorijoje labiau pasirodė juokingas Gedimino Kirkilo ir kompanijos „užsikabinimas“ už šio Jurgos poelgio. Kiek postringauta, kiek politinių ditirambų išpyškinta. Nors koks tikrasis šio G.Kirkilo entuziazmo tikslas – turbūt aišku? Nesiveliant į šią diskusiją, pridurčiau tik tiek, kad apie Jurgos pilietinę drąsą bus daugiau pagrindo kalbėti, kuomet dainininkė išsakys savo motyvuotą poziciją dėl mūsų valstybėje vykdomos kultūros politikos apskritai, o ne tik tokiu poelgiu pritariant ar nepritariant ankstesniems vicemero A.Paleckio pasisakymams.
Labiau jaudina tai, kad garbių personų diskusijoje buvo nuslysta į asmeniškumus, tuo tarpu išskydo būtent tos problemos, kurios ir turėjo būti tikrasis panašios diskusijos pagrindas. Bene vienintelis Vytautas Rubavičius išdrįso įvardyti be užuolankų problemas (tiek kultūrines, tiek politines) ir kaip mat iš savo kolegų gavo lengvą niūksą. Tad kodėl vis linkstama esmines problemas (visų pirma - kultūros politikos) nustumti į paraštes? Kodėl tapo geru tonu bolševiku ar liumpenu apšaukti kiekvieną, kuris pamėgins pasakyti kiek kitokią nuomonę apie primygtinai visuomenei brukamas vertybes, kitokią - negu kalba oficialūs asmenys: politikai, oficialūs komentatoriai ir madingi vieši kalbėtojai? Kodėl garbūs profesoriai ir menininkai gindami Ermitažo-Gugenheimo projektą nuo Vilniaus vicemero kritikos ir „rūpindamiesi“ dėl mūsų provincialumo nemato bendros kultūrinės situacijos, o mato tik Vilnių su Gugenheimu, na gal dar Kauną, ir įsivaizduoja tik tai esant mūsų aukštąja kultūra? Šioje vietoje kyla natūralus klausimas, o ar gali būti „žemoji“ kultūra? Ar žmonės, kurie agituoja už Ermitažo-Gugenheimo idėją išties nuoširdžiai tiki, kad šis projektas it stebuklinga lazdelė pakylės Vilnių ir visą Lietuvą į pasaulio kultūros, politikos ir verslo elitą? Kodėl šį projektą „prastūminėjo“ (ir prastūminėja) A.Zuokas, palaiko G.Kirkilas – turbūt jau aišku kiekvienam. Mat Gugenheimo projektas yra savotiška „Trigalvio energetinio slibino“ versija, tik kultūros politikoje. Brangūs kultūros projektai gali atnešti labai nemažus „dividendus“, kai kurie žinomi mūsų kultūros vadybininkai šią abėcėlę yra išmokę labai gerai. Tad kodėl turėtų likti nuskriausti politikai? Bet kodėl kai kurie mūsų menininkai, kultūros žmonės, akademinio sluoksnio atstovai taip lengvai susiviliojo šiuo projektu? Gal per gerai apie juos galvojome? Nejau neužteko karčios „atstatomų“ Valdovų rūmų, Siemens arenos patirties? Nejaugi dar per mažai Vilnius prarado savo savitumo, nejau senamiesčio peizažas dar per mažai užterštas stikliniais svetimkūniais? Nejau mūsų senamiesčio pastatuose dar per mažai iškirsta stiklinių vitrinų? 2 psl. >
Naujienos


















alfri 2008-01-10 11:06
"Didziuju " organizatoriu problema, kad jie patys uzdare galimybes nacionaliniam...
krecija 2008-01-09 20:04
trys keturi. dar vienas liumpedvasininkas bolsevikas straipsnius raso. ir kaip drista.
Juozas 2008-01-08 14:29
Juozui>Ne garbusis, čia tu neklausai ką aš sakau - nereikia daryti mišrainės iš...
Juozui 2008-01-08 13:58
Kad Šeduikytė neužsiminė apie Fluxus, tai jos tragedija.Tai rodo , kad ji visai nesiklausė...