Naujienos
Girdėjau pasakojimą apie tai, jog žmogus, pirkęs vejos žolės sėklos ir ją pasėjęs, netikėtai susilaukė gausaus ridikėlių derliaus. Paprastas dalykas, pasakysite, kažkas pakuojant sumaišė sėklos rūšį, esą dar galima džiaugtis, jog kieme nesudygo cukriniai runkeliai. Tačiau, kaip įvertinti ir kvalifikuoti tą reiškinį, jog visą gyvenimą pašventęs kokios nors idėjos įgyvendinimui, atkakliai ir organizuotai siekęs aiškiai įsisąmoninto tikslo, žmogus gauna diametraliai priešingą rezultatą?
Kalbu čia apie tobulai tikslų atvirkštinės proporcijos atvejį, apie veidrodinį atspindį su inversija, kai pasirinkęs baltą spalvą po ranka randi juodą, prisiekęs laisvei užgyveni pilnutinę nelaisvę, nugalėjęs slibiną pats tampi tokiu slibinu. Žinome, jog būna, pasitaiko ir taip. Kažkodėl labai dažnai atsitinka kaip tik šitaip, kai pirmtako lūkesčių įgyvendinimo imasi pasekėjai, bendražygiai, mokiniai. Mat, kaip sako įžvalgusis Alfonsas Nyka-Niliūnas viename eilėraštyje, ,,mokiniai, nors ir geriausi,/ Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas,/ Bandydami paversti jas/ Materija ir kasdienybe: duona,/ Vynu ir žudančiu peiliu“.
Apie tai buvau priverstas pagalvoti bandydamas pasižymėti vieną kitą pastabą paraštėse dėl į skandalų sūkurį patekusių Gugengeimo muziejus statybos Lietuvoje planų ir šiame kontekste vienu ar kitu pretekstu pastoviai išnyrančios Fluxus sąjūdžio įkūrėjo Jurgio Mačiūno pavardės. Iš visa to seka neįtikėtinai įdomūs dalykai. Štai žinynai, enciklopedijos ir specialiosios apžvalgos pažymi, jog Fluxus judėjimas buvo savotiška kontrataka prieš profesionalų meną, prieš patį meną kaip profesiją. Dar daugiau, - Vytautas Landsbergis liudija, jog J.Mačiūnas, pagrindinis Fluxus ideologas, Fluxus meną laikė liaudies menu, nes esą tokį meną gali kurti kiekvienas žmogus savo rizika, be specialaus pasiruošimo. Taigi šiandien įsiplieskusi diskusija tarp dviejų stovyklų yra kraštutinai paradoksali, nes J.Mačiūno vardo vėliava mosuoja tie, kurie didžiausiais savo priešais laiko žmones, nesugebančius įvertinti profesionalaus meno poreikių, tuo tarpu savivaldybės biurokratai, nelinkę mokėti įspūdingos kainos už J.Mačiūno eksperimentinio meno eksponatus, kalba kaip tik apie liaudie meno prioritetą, dangstosi liaudies meno interesų atstovavimo reikalu. Taigi, niekaip kitaip nepasakysi, susiklosto tragikomiška panorama, kai priešininkai, panirdami į savidestrukciją, užsidegę gina vienas kito pozicijas arba, kitaip tariant, pradeda dėvėti vienas kito kaukes (tokie įdomūs, verti išskirtinio dėmesio atvejai, kai diskusijos dalyviai iš dalies persiima vienas kito argumentais, pasikeičia pozicijomis ir toliau ginčijasi, pasitaiko kartas nuo karto, tačiau šįkart, regis, susidūrėme su labiausiai išgrynintu, tobulos inversijos pavyzdžiu). Gali būti, jog kaukės prasmėvaizdis čia yra labai tinkamas ir vietoje, nes anksčiau ar vėliau tokia meno kaip profesijos kontroversija pati tampa analogišku profesijai užsiėmimu su savitais profesionalumo kriterijais 2 psl. >
muzikas 2008-01-10 13:21
Autoriui didziulis aciu. Rasykite dar...
Jonas Vaiškūnas 2008-01-10 00:58
Pagaliau viskas aiškiai įvardinta. Ačiū autoriui. Pritariu beveik visom čia išsakytoms...
zabele> juozas 2008-01-10 00:51
niekas ir nesiulo mums muzieju bei kolekciju. siulo, kad savo paskutinius grasius isleistume...
George Orwell > NEW 2008-01-09 16:53
Matyt, pats muziejus paveikslą ir "pavogė". Kad pritrauktų daugiau lankytojų :)...