Naujienos
Praėjusiais metais Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras išleido įspūdingą knygą – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio – įžymaus valstybininko ir politiko, paskutiniojo LDK iždininko, diplomato, vieno iš 1794 m. sukilimo vadovų Lietuvoje, pagaliau populiarumo neprarandančių valsų, maršų, mazurkų, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriaus – „Atsiminimų“ pirmąjį tomą. Keturi M. K. Oginskio „Atsiminimų“ tomai, aprėpiantys 1788-1815 m. laikotarpį, buvo parašyti prancūzų kalba ir 1826-1827 m. išleisti Paryžiuje. Vėliau jie buvo išversti į lenkų kalbą ir 1870-1871 m. išleisti Poznanėje. Lietuviškai jie pasirodo pirmąsyk.
Jaudinanti knyga apie Abiejų Tautų Respublikos agoniją ir valstybės žlugimą. Parašyta išmintingo valstybininko, plataus akiračio diplomato, skvarbaus analitiko, europinio masto intelektualo, pagaliau kilnaus žmogaus ir nuoširdaus tėvynės patrioto. Prisipažinsiu atvirai: perskaitęs šiuos atsiminimus šiek tiek kitomis akimis ėmiau žiūrėti ir į 1791 m. gegužės 3-sios konstituciją. Esu pasisakęs prieš šios konstitucijos sureikšminimą ir iškėlimą į valstybės mastu atmintinų dienų rangą, tačiau M. K. Oginskio veikalas mažų mažiausiai padeda geriau suprasti argumentus tų, kurie mano esant tikslinga šio įvykio neužmiršti.
Nežadu čia rašyti M. K. Oginskio „Atsiminimų“ recenzijos, nors jie tikrai to verti. Ne ta vieta, ne tas tikslas. Ir apie Gegužės 3-osios konstituciją, tikriausiai, dar bus progų pasisakyti, nes to įstatymo projektas, manau, dar bus ištrauktas iš Seimo stalčių. Šią knygą prisiminiau todėl, kad ją skaitant, nors rašoma ten apie įvykius, vykusius mūsų žemėje daugiau kaip prieš 200 metų, prieš akis nepaliaujamai kilo dabarties politinių scenų vaizdai.
Kokia buvo valstybės ir visuomenės būklė Abiejų Tautų Respublikoje XVIII amžiuje? Tuo metu, kai kaimyninėse valstybėse kilo galingos absoliutinės monarchijos, su milžiniškomis nuolatinėmis armijomis, kai visas valstybės gyvenimas ten buvo paklusnus valstybės valdžiai, t.y. monarchui, Lietuvos ir Lenkijos valstybė išgyveno visiško pakrikimo laikus – Respublikos karalius neturėjo jokios valdžios. 1781 m. karinį pasirengimą turinčių karių valstybės kariuomenėje ir suaugusių šalies gyventojų vyrų santykis buvo 1:472. „Juokinga statistika, – rašo britų istorikas Normanas Davies, dviejų tomų veikalo „Dievo žaislas. Lenkijos istorija“ autorius, – palyginti su Prancūzija (1:153), Austrija (1:90), Rusija (1:49) ar Prūsija (1:26)“.
Teoriškai Abiejų Tautų Respublikoje visą valdžią turėjo patys piliečiai, t.y. bajorija, bet iš tiesų ji nieko negalėjo. Ji telkėsi apie tarpusavyje besivaidijančius didikus, kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįstengiant įsitvirtinti, seimai faktiškai tapo visiškai neveiksnūs ir krašte nebeliko jokios valdžios. Svetimųjų papirkinėjimams ir didikų savivalei sąlygos buvo tobulos, kadangi visuomet buvo galima surasti tokių, kurie už pinigus leistų sau puikuotis savo liberum veto teise ir sugriauti bet kokius bandymus išvesti šalį iš permanentinės krizės 2 psl. >
inž 2008-01-09 20:13
Tai kokios tos ISTORIJOS pamokos? Ko turime(privalome) pasimokyti? Ar galima trumpiau? Gal...
manau 2008-01-09 18:45
Paleckis pats į save ugnį šaukia, jam nesvarbu, ar myli jį, ar žavisi, ar nekenčia ir...
Gediminas 2008-01-09 12:02
Kol kas Lietuvoje nesimokoma net iš istorijos pasikartojimų. Nenuostabu - kritiško istorijos...
Nurchaci Raimondui Giteniui 2008-01-09 12:02
Kiek išgėrei?