Naujienos
Naujųjų metų pradžioje prezidentas Bushas ir svarbiausi Europos Sąjungos lyderiai ko gero pripažins Kosovo nepriklausomybę, numoję ranka į įnirtingą Serbijos ir ją tradiciškai ginančios Rusijos pasipriešinimą, teigiama JAV dienraščio „The New York Times“ žurnale „The New York Times Magazine“ paskelbtame straipsnyje. Toks sprendimas gali sukelti nenuspėjamų padarinių, tvirtina jo autorius Prinstono universiteto profesorius Garry J. Bassas.
Jei Kosovas sėkmingai išsikovos valstybingumą, Serbijos diasporai Bosnijoje kils pagunda keršijant pasekti autonominio krašto pavyzdžiu, ir Bosnija gali likti padalyta perpus. Belgijoje dėmesį traukia kalbos apie galimą Čekijos ir Slovakijos „aksominių skyrybų“ 1993 m. pakartojimą: svarstoma galimybė flamandams ir valonams atsiskirti ir įkurti savo valstybėles. Nepamirškime ir Kurdistano siekiamos nepriklausomybės nuo Irako, Čečėnijos nuo Rusijos, Padniestrės nuo Moldovos, siūlo autorius. Rusijos prezidentas V. Putinas taip atsiliepė apie du Gruzijos regionus: „Jei kas nors mano, kad Kosovui galima suteikti visišką nepriklausomybę, tai kodėl mes turėtume to neleisti abchazams ar pietų osetinams?“. Neblogas klausimas – ir jis ko gero privers paprakaituoti Busho įpėdinį Baltuosiuose rūmuose, teigiama straipsnyje.
Kas vertas valstybingumo? Regis, XXI amžiaus pradžioje laiko patikrinti atsakymai į šį klausimą jau nebeaktualūs, pastebi autorius. Kaip žinome, Woodrow Wilsonas paskelbė, kad tautos turi apsisprendimo teisę. Šis pražūtingas principas po Pirmojo pasaulinio karo buvo pritaikytas pralaimėjimą patyrusioms Osmanų ir Austrijos – Vengrijos (bet ne laimėjusioms Britanijos ir Prancūzijos) imperijoms. Tačiau ką derėtų laikyti lemiančiais tautos požymiais? – klausiama straipsnyje. XIX a. prancūzų filosofas Ernestas Renanas klausė: „Kodėl olandai – tauta, o Hanoverio karalystės ir Parmos Didžiosios hercogystės gyventojai – ne?“ Ar toks požymis yra kalba, etninė ar religinė priklausomybė, bendra politinė sistema, bendra teritorija, jos dydis (XIX a. liberalizmo šalininkai manė, kad kai kurios tautos, pavyzdžiui, siciliečiai ar bretonai, yra pernelyg mažos, kad galėtų turėti valstybę)? Kalba netinka – šiuo metu pasaulyje egzistuoja maždaug 6900 kalbų, tačiau Jungtinėms Tautoms priklauso viso labo 192 valstybės.
Kitu lemiančių veiksniu Wilsono manymu turėtų būti pripažintas demokratinis pasirinkimas: jei grupė žmonių tiesioginiu balsavimu išreiškia savo norą siekti savivaldos, aplinkiniai privalo gerbti jų pasirinkimą. 1999 m. Rytų Timoro gyventojai balsavo už nepriklausomybę nuo Indonezijos; 2011 m. paskirtas referendumas dėl Pietų Sudaro atsiskyrimo. Tačiau vien tik plebiscito greičiausiai nepakanka, teigia autorius. Juk egzistuoja daugybė potencialių „atskalūnų“ (taip niekinamai juos vadina Kinijos valdžia) – pradedant Indonezijos Ačecho provincijos gyventojais, baigiant Sindziano Uigūrų autonominiu rajonu Kinijoje. Jei kiekvieną iš jų masintų perspektyva gauti nepriklausomybę pasitelkus rinkimų kabinas, tai sukeltų chaosą ir išprovokuotų pilietinį karą. O jei dauguma balsuotų už atsiskyrimą, buvusią valstybę rėmusiai mažumai iškiltų persekiojimo pavojus. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.