Naujienos
Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą pastaruoju metu kankina vis daugiau skaudulių, kitaip tariant, socialinių problemų. Dalį tų skaudulių galima įvardyti kaip savinaikos apraiškas. Šiuo atžvilgiu tvirtai „pirmaujame“ Europos Sąjungoje, tačiau politikai nėra linkę apie tai kalbėti. Kurį laiką socialinės problemos buvo nuslepiamos iškeliant vis gerėjančius makroekonominius rodiklius bei užsienio politikos laimėjimus, tad tarsi susiklostė tų problemų apėjimo ar nutylėjimo nuostata. Šiuo metu laukiama ekonominių sunkumų tarpsnio, tad makroekonominiais rodikliais nebėra kaip mojuoti.
Manyčiau, jog dabar pats laikas būtų visų orientacijų politikams ir visuomenės veikėjams atkreipti dėmesį į socialinius dalykus ir pabandyti pasiaiškinti, kokioje visuomenėje gyvename, kokią ją savo neatsakingais veiksmais bei politiniais skandalais kuriame ir kokias visuomenę sutelkiančias ateities gaires derėtų iškelti.
Politikai pamažėle atkreipė dėmesį į mokytojų streikus – imta aiškinti, ką ir kaip gavusi valdžią viena ar kita partija darytų, kad mokytojų ir mokyklos padėtis pagerėtų. Konservatoriai pasiūlė bene rimčiausią programą, tik bėda, kad jokia partija nelaimės būsimų Seimo rinkimų, tad formuojant koalicijas daugelis pažadų tarsi savaime nubyrės. Yra ir kitas šio dalyko aspektas. Patys mokytojai suvokia, jog jų padėtis yra ne pavienė socialinė, kad ir kokia rimta, o visuomenės būvio problema, kuri spręstina visuomenei ir politikams tariantis dėl veiksmingų programų, nukreiptų stiprinti socialinę sanglaudą, demokratizuoti valstybę ir įtvirtinti esminius socialinius bei kultūrinius prioritetus, vertybines socialinės raidos gaires. Galėtume sakyti ir taip: būtina parengti penkerių ar dešimties metų norimos socialinės raidos modelį ir strateginę jo įgyvendinimo programą. Visuomenės požiūriu, tokia programa yra svarbiau, nei pastangos kuo geriau pamaitinti neseniai išvestą nacionalinį plėšrūną „Leo“.
Pastarųjų metų socialinę raidą nulemia vis didėjanti socialinė atskirtis, didžiulis turtinis socialinių sluoksnių skaidymasis, vadinasi, visuomeninių ryškių irimas bei socialinės sanglaudos menkėjimas. Socialinę atskirtį didino net Lietuvai tenkančios europinės Sanglaudos fondų lėšos, kurios turėjo laiduoti socialinio būvio gerėjimą. Tačiau jokios lėšos savaime nepagerins socialinio būvio, jei socialinė gerovė netaps politiniu prioritetu ir nebus sukurtos nacionalinės socialinio būvio gerinimo programos. Deja... Nors, pavyzdžiui, jaunimo girtavimas, narkomanija ir nusikalstamumas jau yra didžiulė nacionalinė problema, kol kas padėčiai gerinti nesukurta veiksmingų programų, nukreiptų į šios problemos priežastis bei terpę. Bijomasi aiškintis, kokios socialinės priežastys skatina smurto plitimą šeimose ir mokyklose. Aišku, kodėl bijomasi – juk išsiaiškinus priežastis tektų daug daugiau lėšų skirti „neproduktyvioms“ socialinėms reikmėms. Politikai „užsidirba“ ir įsitvirtina politiniame elite ne kurdami veiksmingą socialinės raidos politiką, o nepaliaujamai gerindami sąlygas didžiajam verslui. Kaip tik tokiam gerinimui ir reikalingi mokesčių mokėtojų pinigai. Kol kas nelinkstama mokytis, kaip europietiškai derinti verslo ir socialinius interesus nacionalinės, juolab eurointegracinės politikos lygmenyje 2 psl. >
Rimantas 2008-12-28 18:20
Kalbėkime tiesiai šviesiai: Lietuvos valdžiai reikia n tautos gerovės viduje, o išorėje....
saliamonas 2008-01-16 03:46
ir nuo kada anglija, ie jungtine karalyste yra welfare state.?
kvartirantas 2008-01-10 10:58
Apgyvendinkime Smith ,ta Lietuvoje. Jis imtu ieshkotis darbo Laisvosios rinkos institute, o...
alfri to Gediminas 2008-01-10 10:53
Jei Shmith,as butu pagyvenes globalizme, manytu, kad jau atejo laikas socializmui. Itariu, butu...