Naujienos
Kasdienė išmintis byloja, kad negali kitam žmogui primesti to, ko jis nenori ir kas jam svetima. Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ pagrindinis filmo veikėjas, Italijoje gyvenantis ir savo tėvynės skaudžiai besiilgintis rusų menininkas, mažai italei mergaitei rusiškai (nes net ir neblogai išmokta italų kalba jis nepajėgtų savo mažajai pašnekovei perteikti pasakojimo tragikomizmo) pasakoja juokingą istoriją.
Klaidžiojo kartą raiste gamtos mylėtojas iš miesto. Nieko ten nėra, išskyrus pelkę, jos garsus ir kvapus. Bet į raistą užklydusiam miestiečiui suspaudžia širdį staiga pamačius varganai atrodančią žmogystą, kurią jis puola gelbėti. Užsimeta vargetą ant stiprių pečių ir neša iš pelkės. O anas jo klausia: „Kur tu mane neši?“. „Aš tave vaduoju iš šito baisaus vargo ir nešu į kokią nors saugią vietą“ – atsako jam gelbėtojas. „Kvaily, aš juk čia gyvenu“ – piktai atkerta jam žmogelis. Supyko jis ant savo gelbėtojo ne juokais.
Turbūt negalima ne tik pavieniam žmogui, bet ir didžiajai daliai visuomenės primesti to, kas jai nesvarbu, kam ji abejinga ir kuo ji negyvena. Gal tai ir teisinga – pagaliau, kokią moralinę teisę turi saujelė politikos ir kultūros vizionierių prievartauti savo šalį brukdami tą, ko jai nereikia ir kuo ji negyvena? Žinoma, būtų galima prisiminti, kad ir lietuvių tautos nepriklausoma valstybė kažkada buvo saujelės Lietuvos medikų ir kunigų svajonė. Kad ir kaip būtų, šia vizija vis dėlto patikėjo tuo metu besiformavusi moderni lietuvių visuomenė. Patikėjo ir pavertė savo tikrove.
Ar galima šiandien įgyvendinti projektus, kurie šalies vyriausybėje, apskritai aukščiausiame politikos ešelone ir stambiosios biurokratijos tarpe sukelia atmetimo reakciją? Pavyzdžiui, ar galima Lietuvoje sukurti europinio ir pasaulinio lygio mokslo bei kultūros centrus? Juk jau dabar aiškėja, kad jokia švietimo ir aukštojo mokslo reforma Lietuvoje nevyksta ir artimiausioje ateityje neįvyks.
Dėl daug ko – ir dėl mūsų politinės sistemos krizės (bijau, kad jau nebe krizės, o visiško jos kolapso), ir dėl politikų beidėjiškumo bei provincialumo, ir dėl stambiosios mokslo biurokratijos bei vyriausybės patarėjų korpuso žemažiūriškumo, savanaudiškumo bei kažko, ką aš jau ryžčiausi pavadinti kone instinktyviu antieuropietiškumu. Šitiems žmonėms „Europa“ yra tuščias garsas ir žodis be turinio.
Bet ir tai ne svarbiausia. Mūsų švietimo ir aukštojo mokslo reforma neįvyks iš esmės todėl, kad esama padėtis patenkina didžiąją dalį šios sferos dalyvių bei žaidėjų, ypač stambiausiųjų. Juk tai vieša paslaptis. Didžioji dauguma universitetų rektorių, profesorių, akademikų ir studijų bei mokslo kokybės biurokratų bijo gilios ir tikros reformos, kurią atliktų ne jie, o tarptautinė, Europos mastu elitinių ekspertų ir mokslininkų grupė. Bijo, nes jie prarastų šio proceso kontrolės svertus. Įdomu tik, kada ir kur tokias reformas vykdė vieno universiteto pagrindu suformuota nacionalinė mokslo biurokratija?
Pamėgintų kokia drąsi ir reformatoriškai nusiteikusi mūsų vyriausybė tokiai reformai pasitelkti elitinius Europos mokslo koordinatorius ir tyrinėtojus, tokius kaip SCASS (The Swedish Collegium for Advanced Study in the Social Sciences – Švedijos priešakinių tyrimų kolegijos socialinių mokslų sferoje) rektorius ir viso Europos priešakinių tyrimų institutų didžiausias autoritetas bei neformalus lyderis Björnas Wittrockas arba CEU (Central European University – Vidurio Europos universiteto Budapešte) rektorius Yehuda Elkana, reakcija būtų žaibiška. Iškart paaiškėtų, kad tik Vilniaus universitetas, Lietuvos Mokslų Akademija ir abiem šiom institucijoms ištikimas biurokratijos korpusas gali susivokti situacijoje ir įvykdyti reformas 2 psl. >
ale, 2008-01-16 17:33
L.D. : "Mes tiek jėgų eikvojame niekams – vienas kito kompromitavimui ir...
Gediminui K. 2008-01-15 19:28
Donskį kankina "egzistencinis nerimas "? Dėl ko - dėl kruopščiai kuriamo savo...
to Taip 2008-01-15 12:42
"Nenaikinkime savu mokslininku, nereikes kviesti svetimu, mes neprastesni..." zhinia,...
bronyte 1890.01.03 2008-01-15 09:23
as irgi seniau buvau jauna,grazi, tada dar senberniai paskui mane lakiodavo sako palauksiu kol...