Naujienos
Aurora – Gytis Ivanauskas (G. Česonio nuotr.)
Vokiečių dramaturgė Dea Loher režisieriaus Gintaro Varno kūryboje tapo ypatinga persona: didžiosios Kauno dramos teatro scenos erdvėje vienas greta kito iškilo du šios autorės kūriniai: „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“.
Dramaturgė juos taip pat parašė vieną paskui kitą – 2003 ir 2004 metais; į lietuvių kalbą abu kūrinius puikiai išvertė Jūratė Pieslytė. Loher ir Varnas – beveik bendraamžiai, todėl jų požiūris į gyvenimą, įvairūs pojūčiai daug kuo panašūs ir artimi. Varnas šią autorę antrą kartą (dar viena pjesė – „Klaros santykiai“ – buvo pastatyta Rygos „Dailės“ teatre) stato be įtampos, be bandymo ją kaip nors mistifikuoti, apraizgyti nereikalinga gyvenimiška ar teatrine filosofija. Jis ramiai reaguoja į žiaurų, kraugerišką gyvenimą ir tik finale drauge su choru deklaruoja savo atvirą tapatybę su kūriniu.
Ruzvelto aikštės gyventojai vardina supjaustyto vaikino kūno dalis, tarytum pasakodami būseną, kurią dabar išgyvena pats režisierius. Bet liūdesys ne patologinis. Saulės elementas paliktas ne tik finale. Tai yra visos pjesės leitmotyvas. Neabejoju, kad Varną Loher kūryba tuo ir priviliojo: mirties akistatoje visi žmonės ne tik vienodi, bet skaidrūs ir paprasti. Socialinis luomas čia tampa nesvarbus, nes įvairūs Dievo duoti potyriai priklauso kiekvienam žemės gyventojui. Todėl šioje gyvenimo horizontalėje tas pačias teises įgyja visi – ir socialiai „teisingi“, ir marginalai; gyvenimas su jais žaidžia tuos pačius žaidimus.
„Ruzvelto aikštė“ – pats schematiškiausias Gintaro Varno spektaklis. Scenų išdėstymas daug kuo priminė „Nekaltus“, lyg būtų antra šio veikalo dalis, nors „Ruzvelto aikštėje“ dramaturgė dar griežčiau išskyrė atskirus epizodus. Dominuoja duetai, kuriuos jungia fone judantys projekciniai vaizdai. Skriejančio gyvenimo ratas – Dante’s pragaras – čia taip pat parodomas kaip tėkmė, neakcentuojant buitinės gyvenimo plotmės. Režisierius su scenografu Gintaru Makarevičiumi per sceną leidžia judančias pakylas, kurios lyg mirties bėgiai susiurbia ne tik mirštančiųjų, bet ir gyvųjų gyvenimus. Pas mirštantį vyrą sugrįžusi moteris tampa labiau panaši į mirusiąja, nei komoje gulintis žmogus. Tai reiškia, kad ji taip pat užuodžia mirtį, kvepiančią apelsinais.
Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai. Tokia ir yra režisieriaus filosofija: įprasta teatrine forma, neišgalvojant nebūtų dalykų pasikalbėti apie tai, kuo šiandien gyvena ne vieno miesto ir ne vienos aikštės gyventojai. Varnas niekada nebuvo abejingas aikštėje sėdinčiam elgetėlei, tačiau nukelti savo kūrybą nuo koturnų ir pastatyti ją ant šiuolaikinio grindinio buvo pakankamai rizikinga. Bet tai tapo Kauno dramos teatro įvykiu, nes žiūrovai pasijuto miesto gyventojais, kuriuos neišvengiamai vienija aikštė, kurioje neišvengiamai stovi vertikalė – jei ne katedra, tai paprastas stulpas, šalia kurio skausmu ar vargais gali pasidalinti kiekvienas, kad ir kaip smarkiai būtų gyvenimo nubaustas. 2 psl. >
Adele 2008-01-22 06:23
Is ties sis spektaklis ir dziugina ir liudinna, ir juokina ir graudina, pagarba rezisieriui,...