Naujienos
Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Ne ką rečiau tenka išgirsti ir pasipiktinamą: „Nereikia mūsų niekur integruoti, mes jau ir taip esame integravęsi“.
Iš tikrųjų – absoliuti dauguma Lietuvos tautinių mažumų atstovų jau seniausiai yra Lietuvos piliečiai (skirtingai negu, pavyzdžiui, Latvijoje), veikia gausybė įvairiausių tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų ir kelios politinės partijos (kurių gretas, kaip atrodo, greitai papildys nauja kelių „tautine mažuma“ apsiskelbusių žemaičių partija). Taip pat veikia valdiškos ir privačios tautinių mažumų mokyklos bei kultūros įstaigos, ir apskritai kitų tautybių Lietuvos gyventojai, kaip atrodo, neturi kažkokių ypatingų problemų (nebent romai, bet ir jų atžvilgiu numatytas ir jau realizuojamas konkrečių vyriausybės finansuojamų veiksmų planas).
Visgi tikrovė nėra tokia „rožinė“. Pradėkime nuo tų pačių visuomenių organizacijų, kurios kartais pretenduoja atstovauti savo etninėms grupėms. Išskyrus retus atvejus, joms priklauso tik nežymi dalis atitinkamos tautybės asmenų, gyvenančių Lietuvoje. Bet kažin ar tai reikėtų vertinti kaip negerovę, greičiau priešingai – visų šalies piliečių išskirstymas į atskiras formalizuotas etniniu pagrindu sudarytas bendruomenes privestų prie visiškos Lietuvos visuomenės fragmentacijos, o mišriai gyvenamose vietovėse padidintų tarpetninės įtampos galimybę. Tiesiog kai kurių organizacijų lyderiams reikia susitaikyti su tuo, kad jie yra įgalioti atstovauti ne visiems Lietuvoje gyvenantiems savo tautiečiams, o tik savo organizacijos nariams.
Panaši situacija ir su tautinių mažumų politinėmis partijomis. Sociologinės apklausos ir buvusių rinkimų rezultatai rodo, kad tik mažesnė dalis tautinių mažumų atstovų yra linkusi balsuoti už „savas“ tautines partijas, ir tai visiškai suprantama. Juk didžioji dalis egzistuojančių socialinių, ekonominių, aplinkos apsaugos ir kitokių problemų yra vienodai aktuali visiems Lietuvos žmonėms nepriklausomai nuo jų deklaruojamos tautybės. Nėra ir būti negali atskirų rusiškų žemės ūkio, gudiškų sveikatos apsaugos bei totoriškų administracinės reformos „problemų“.
Bet dėl „jokių problemų nebuvimo“ apskritai nebūčiau toks užtikrintas. Mokslininkų atliktos apklausos rodo, jog nežiūrint to, jog išsivadavusi nuo okupantų priespaudos Lietuva įstojo į labiausiai gerbtinas tarptautines organizacijas – NATO ir Europos Sąjungą, ir to, kad jos BVP jau kelinti metai auga rekordiniais tempais, kažkas mūsų visuomenėje vis dar „ne taip“. Turiu omenyje Nepriklausomybės metais išaugusią netoleranciją tam tikroms tautinių mažumų grupėms – pirmiausia romams (čigonams), žydams ir tiems, kurie apklausose būna įvardinti „musulmonais“ arba „pabėgėliais“ – t. y. čečėnams. Paminėtina ir tai, kad kitų tautų atstovai dažniau už etninius lietuvius susiduria su tam tikrais nesklandumais darbo rinkoje. 2 psl. >
laifas 2008-01-21 13:43
Labai jau mandras pavadinimas.
to Audra 2008-01-20 20:29
tai ir neskaityk
Rainys 2008-01-20 20:29
Atrodo, kad vyksta Lietuvos visuomenės fragmentacija, o ne integracija.
/// 2008-01-20 14:08
Girdėjau autorių kalbantį per Žinių radiją - apie sovietinę tautinę politiką. Viskas...