Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Atrodytų, tai jau sena istorija, prie kurios neverta grįžti, tačiau ginčai apie JAV priešraketinės gynybos elementus Europoje, Rusijos paskelbtas Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties moratoriumas bei galima naujo šaltojo karo grėsmė verčia vėl nagrinėti šią temą.

Ambasadoriaus akibrokštas

Rusija pastaruoju metu pasižymėjo itin jautria reakcija į viską, kas susiję su realia ar menama grėsme jos saugumui. Galima prisiminti tai, kaip buvo reaguojama į Baltijos šalių įstojimą į NATO arba į Ukrainos ir Gruzijos tokių pat siekių deklaravimą. Šiuo metu pagrindiniu dirgikliu Rusijai tapo JAV planai įkurdinti savo priešraketinės gynybos elementus Čekijos ir Lenkijos teritorijose. Nors Amerika ne vieną kartą tikino Rusiją, kad šis žingsnis nėra nukreiptas prieš ją, Maskva vertina jį kaip nedraugišką ir demonstruoja ieškanti „adekvataus atsako“. Prie ko veda tokie ieškojimai – nesunku nuspėti.

2007 metų rugpjūčio 27 dieną Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Šis pareiškimas neliko nepastebėtas. Opozicinės Baltarusijos jėgos įvertino tokį ambasadoriaus pasisakymą kaip šiurkštų akibrokštą, o pačią galimybę grąžinti į Baltarusijos teritoriją rusų branduolinį ginklą – kaip pasikėsinimą į šalies suverenitetą.

Kad ir kaip būtų keista, visada impulsyvus, linkęs komentuoti bet kokį daugiau ar mažiau svarbesnį įvykį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atveju tarsi atsitvėrė tylos siena ir niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius. Tai įnešė į šią istoriją dar didesnę intrigą, nes neleido suprasti, ar Rusijos ambasadoriaus pasisakymas tikrai tebuvo akibrokštas, ar nuskambėjusius žodžius reikia vertinti kaip „psichologinę ataką“ prieš Vakarus, iš anksto suderintą su Minsku, ar gal net kaip kokių nors slaptų susitarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos pasekmę.

Iš esmės A. Surikovas kalbėjo gana aptakiai. Jis pabrėžė, kad rusiško branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybė tiesiogiai priklauso nuo abiejų šalių politinės integracijos lygio. Kitaip sakant, apie jokius konkrečius veiksmus, kurie galėtų sugrąžinti Baltarusijai branduolinį statusą, nebuvo kalbama, tačiau net hipotetinė galimybė, kad į šią respubliką gali grįžti branduolinis ginklas, iškart patraukė Vakarų pasaulio dėmesį. Pablogėję santykiai su Rusija verčia Europos lyderius atidžiau reaguoti į bet kokius, net pačius fantastiškiausius, Kremliaus pareiškimus.

Branduolinė Baltarusija – kiek tai realu?

Nors A. Lukašenka anksčiau yra pareiškęs, kad apgailestauja dėl branduolinio ginklo išvežimo iš Baltarusijos ir kad šiandien jis pasielgtų kitaip – t. y. padarytų viską, kad jo šalis liktų „branduolinio klubo“ nare, – ilgą laiką niekas rimtai nesvarstė „branduolinio renesanso“ posovietinėje erdvėje galimybių. Tačiau dabar, kai Maskva, ieškodama savo išsvajotojo „adekvataus atsako“, daro vis karingesnius pareiškimus, svarstymai apie branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybes tampa vis aktualesni.

Du aspektai – techninis ir politinis