Didžiausias pastaraisiais metas Lietuvos politinei sistemai tekęs išbandymas – Valstybės saugumo departamento vadovybės vykdomas Seimo galių ribojimo „projektas“. Parlamentarų bandymai pažaboti VSD vadovų savivalę, politikavimą ir valstybę žeminančias viešųjų ryšių akcijas susilaukia aršaus ir gana vieningo aukščiausių valstybės pareigūnų, jų patarėjų ir dalies žiniasklaidos atkirčio.
Dabartinis Seimas yra mūsų visuomenės, taip pat politinės korupcinės sistemos raidos produktas. Jam būdinga nemažai blogybių, apie kurias būtų galima daug kalbėti, tačiau kad ir koks jis būtų – Seimas yra aukščiausia renkamos valdžios institucija, laiduojanti demokratinę politinę santvarką. Politinis elitas niekada nebuvo nusiteikęs prieš Seimą, kadangi Seimas įteisina ir to elito valdžią. Demonstratyviai dalies politinio elito reiškiamos paniekos Seimas susilaukė tik dabar – kai ėmė domėtis VSD veiklos užkulisiais, kuriuos bent kiek pravėdinti ragina a. a. Vytauto Pociūno žūtis.
Sutelktinis Seimo žeminimas išryškino vieną esminį dalyką – politinis „valstybininkų“ elitas parlamentą laiko ne aukščiausia atstovaujamos valdžios institucija, o tik ypatinga valdomos demokratijos priemone, kuri naudinga tol, kol ją valdo patikimos „valstybininkų“ rankos.
Seimui būtina iš VSD gauti reikalautas analitines pažymas. Tai jau ne tik garbės, bet ir parlamentinės politinės sistemos likimo reikalas. Tad seimūnams derėtų į iškilusią VSD parlamentinės priežiūros problemą ir žvelgti platesniu – demokratijos plėtros požiūriu. Kol kas kalbama vien tik apie galimybes prieiti prie tam tikros „slaptų duomenų“ srities. Šito mažoka veiksmingai VSD priežiūrai.
Diskutuodamos dėl VSD nepateiktų analitinių pažymų abi pusės remiasi, sakyčiau, kagėbistiniu VSD vaizdiniu ir iš sovietmečio atėjusiu tokios institucijos veiklos slaptumo supratimu. Suprantama, VSD buvo kurtas pagal KGB modelį, nes patys kūrėjai – buvę saugumiečiai, jų prižiūrėtojai iš komunistų partijos CK Administracinių organų skyriaus, taip pat teisėsaugos atstovai. CK patirtį įgiję veikėjai ir išlaikė didžiausią įtaką teisėsaugai ir specialiosioms tarnyboms.
Tačiau sovietinis KGB nebuvo visagalis – jis buvo komunistų partijos įrankis. Visi KGB darbuotojai buvo komunistai, šioje institucijoje veikė partinė organizacija, KGB vadovas buvo CK biuro narys. Partija kontroliavo visą KGB veiklą ir nustatinėjo tos veiklos gaires. VSD jau buvo kuriamas kaip nepolitinė institucija, tačiau sykiu nebuvo net galvojama apie jokią veiksmingą parlamentinės priežiūros sistemą. Tad VSD galima įsivaizduoti, kaip KGB slaptumo skraistę išlaikiusią, tačiau partinės kontrolės pančius nusimetusią organizaciją. Susiklosčius tokiai padėčiai svarbiausi tampa neformalūs aukštų valstybės pareigūnų, politikų ir VSD vadovybės ryšiai, kurie savaip atgamina anų laikų pavaldumo pavidalus.
VSD veiklos slaptumą linkę mistifikuoti ne tik saugumiečiai, bet ir apie parlamentinės priežiūros būtinumą kalbantys seimūnai. Atrodo, visi sutinka, jog VSD įvairiais būdais savo nuožiūra kaupia duomenis apie juos dominančius žmones bei vyksmus, o visuomenei šiukštu negalima domėtis nei kaip, nei kokie duomenys kaupiami, nes toks dėmesys neva pakertąs saugumo veiklą. Duomenų kaupimo laisvę ir pridengia magiškas žodžių junginys – „operatyvinė medžiaga“ 2 psl. >
Naujienos


















dešinysis Plaktukui 2007-01-25 23:27
Atvirkščiai. Seimuui laikas atsiimti savo galias iš neformalaus "valstybininkų"...
Plaktukas 2007-01-25 20:26
Norint Seimui vykdyti VSD parlamentinę kontrolę Konstitucijos 67 str. 9 p. prasme, reikalinga...
GH 2007-01-24 19:50
P.Vytautai,nė velnio Jūs nežinote.
to Vytautai 2007-01-24 19:27
jei labai norite šnekėti apie VSD vadovo kėdę ir nenorite nieko girdėti apie...