Naujienos
Matant, kiek dėmesio lietuviška žiniasklaida skiria „Eurovizijos“ cirkui, sunku susilaikyti nuo savotiško psichologinio „Eurovizijos“ komplekso diagnozavimo.
Nenustebčiau, jei „Eurovizijos“ grand finalo dieną Lietuvoje paskelbtų nacionaline švente. Taip pat nenustebčiau, jei 2009 m. nacionalinė „Eurovizijos“ atranka būtų įtraukta į „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginių programą.
Be abejo, gerokai sutirštinu spalvas, bet visgi neįmanoma nepastebėti milžiniškos disproporcijos tarp to dėmesio, kurį šiam beveidės muzikos paradui skiria Lietuva bei kitos „jaunosios“ ES šalys, ir to beveik-ignoravimo, kuriuo jį „apdovanoja“ užsienio spauda. Vakarai tokį vaikišką entuziazmą bei optimizmą „Eurovizijos“ atžvilgiu demonstravo nebent pirmaisiais konkurso gyvavimo dešimtmečiais, ypač penkiasdešimtaisiais, kai buvo tikima, kad TV eteryje gyvai transliuojama „Eurovizija“ suvienys po karo vis dar atsigaunančią Europą, o konkurse noriai dalyvavo ir pirmo ryškumo „Senosios Europos“ šalių atlikėjai (o pasirodyti, pagal konkurso sąlygas, jie galėjo tik su gyvais muzikantais). Dabar Vakarų Europos šalys į šią pompastišką tuštybės mugę vargu ar žvelgia rimtai, ir atstovauja šioms šalims dažniausiai anksčiau negirdėti vardai.
Užtat lietuviai, į „Euroviziją“ savo atstovus stropiai siunčiantys nuo 1994 m., bet vis niekaip nesugebantys sukurti „tą idealų eurovizinį gabalą“ ir pavergti Europos TV žiūrovų širdis, dalyvavimą konkurse vertina kaip bene vieną svarbiausių „europietiškumo“ išreiškimo ir apskritai šalies ir jos kultūros egzistavimo įrodymo būdų. Bent jau tokį įspūdį sukelia kasmetinis „eurovizinis“ ažiotažas.
Beje, atrodo, kad nemaža dalis stipresnių lietuvių atlikėjų jau suvokė, kad „Eurovizijos“ burbulas jau seniai sprogęs, ir spjovė į konkursą – užtenka peržiūrėti šių metų atrankos dalyvių sąrašą. Nieko panašaus į „LT United“ ar „Gravel“ jame nerasite. Nespėjo susivokti nebent tik „Gyvai“, „Sweetness Theory“ ir nesėkmingai dalyvauti bandę „Suicide DJs“ – šiame sąraše jie primena net ne baltas varnas, o penktą šuns koją. Tikiuosi, kad bent jau kitais metais „Eurovizijos“ šturmuotojų sąraše tokių kazusų nebus ir liks tik šio reginio specifiką bei „estetiką“ iš tikrųjų atitinkantys personažai. Šia prasme „Eurovizijos“ konkursas yra kaip lakmuso popierėlis, galintis nemažai papasakoti apie šalies populiariosios muzikos pasaulio „psichinės sveikatos“ būklę.
Lietuviška popmuzika, atrodo, sveiksta, bet ar paskui ją spėja žiūrovai, kuriems „Eurovizija“ vis dar lieka vienu iš svarbiausių metų įvykių? Keisčiausia yra girdėti bandymus pagrįsti dalyvavimą „Eurovizijoje“ reprezentaciniais motyvais. Neretai galima išgirsti tokią paradoksalią retoriką: „Jei laimėsime „Euroviziją“, apie mus kalbės visas pasaulis“. Na, infantiliai optimistinis maksimalizmas Lietuvoje tikrai nėra naujiena, jo netrūksta ir tame pačiame Europos kultūros sostinės projekte (ar bent jau jo pateikime visuomenei), bet ar iš tikrųjų kas nors dar tiki, kad bet kokį prestižą seniai praradusios „Eurovizijos“ laimėjimas gali ženkliai padidinti Lietuvos „kultūrinį matomumą“? Jei taip, tada iš tiesų galime kalbėti apie lietuvišką „Eurovizijos“ kompleksą, primenantį „įkyrios minties“ reiškinį 2 psl. >
Vi 2008-04-03 14:48
...kodėl gerbiamas autorius nepamąsto giliau ir nesuvokia, kad Eurovizijos konkurso laimėjimo...
tingiu dirbti 2008-02-14 11:47
Tai ko mes čia visi kompleksuojam. Visai neseniai iškišom nosį į Europą, tai pasidžiaukim...
Eglė 2008-02-08 09:51
O kur dainininkams iš Lietuvos save daugiau parodyti, jeigu ne tokioje Eurovizijos atrankoje -...
Alfri 2008-02-05 23:17
Ka cia pezi? Tai kam tada stadionus statom? Galima pakrumeje sviedinuka spardyti. Yra, kas yra....