Naujienos
Prieš septyniolika metų neseniai minėtą sausio tryliktąją tūkstančiai lietuvių kovėsi už Lietuvos laisvę. Ir jie laimėjo. Lietuva jau septyniolika metų yra nepriklausoma valstybė. Tačiau ir šiomis dienomis lietuviai toliau kovoja. Keliuose nesibaigia karas, pasiglemžiantis vis daugiau gyvybių, visuomenėje vyksta tikras mūšis dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, o štai šalies pedagogai kaunasi už pagarbą mokytojo profesijai ir didesnius atlyginimus. Mokytojų streikai ir visa esama švietimo situacija nagrinėjama šiame straipsnyje.
Mokytojai: „Nenorime būti vergais“
Kadaise viena labiausiai gerbiamų profesijų dabartinėje Lietuvoje atsidūrė žeminančiai prastoje padėtyje. Šalies pedagogų atlyginimai kelis kartus mažesni nei statybininkų, o mokytojo profesiją dažniausiai renkasi ne pašaukimą turintys, gabūs žmonės, o daugiau niekur sau vietos nesuradę abiturientai. Mokytojo profesija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Juk būtent mokytojai nuo mažumės ugdo būsimuosius mokslininkus, istorikus, teisininkus, prezidentus. Būtent mokykloje formuojasi asmenybės, kurios ateityje kurs Lietuvą.
„Nenorime būti tokiais pedagogais, kurie, tiksliai išvertus iš graikų kalbos, yra tik vergai, lydintys vaikus“, – teigė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Jesinas. – Žemiau kristi jau nėra kur. Žmogus, kuris auklėja mūsų vaikus, turi teisę bent retkarčiais pakelti galvą nuo žemės ir sąsiuvinių taisymo. Tam reikia labai nedaug – tik pakelti atlyginimą“. Pedagogai, siekdami sugrąžinti mokytojo profesijos prestižą, reikalauja didinti ne tik mokytojų atlyginimus, bet ir apskritai švietimo finansavimą.
Mokytojai įspraudžiami į įvairių programų rėmus, vykdo darbus, kurie nėra apmokami ir dirba viršvalandžius dėl kiekvieno papildomo skatiko. „Pavyzdiniame mokytojo pareigybės aprašymo projekte mokytojų teisių ir pareigų santykis yra visiškai nesuderintas: 6 mokytojų teisės ir 24 pareigos!, – stebisi Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos istorijos vyr. mokytoja Diana Balnionienė. – Mokytojo darbas darosi sunkiai pakeliamas. Daugelis mokytojų iš savo atlyginimo perka darbui ir ugdymui reikalingas priemones, klasių vadovai savo telefonų sąskaita kalbasi su moksleivių tėvais, važiuoja pas juos į namus savo ar samdytu transportu. Mokyklose mokiniai nebegali atsiremti į mokytojus, nes šiems patiems akivaizdžiausiai reikia ir psichologinio, ir materialinio parėmimo“.
Pirmieji sukilo žemaičiai
Įdomu tai, kad mokytojų streikų židinys – ne kur nors Vilniuje ar Kaune, o nuo senų laikų karingumu garsėjančioje Žemaitijoje. „Manau, žemaičiai yra labiau organizuoti ir vieningi“, – teigia Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos mokytoja Diana Balnionienė. – Žemaičiai supranta, kad jeigu valstybė ir toliau ignoruos pedagogus ir nesukurs statuso, užtikrinančio nuolatinį mokytojo socialinį, fizinį bei ekonominį saugumą, Lietuvos švietimas bus pasmerktas galutinai žlugti, nes mokyklose visiškai neliks kvalifikuotų mokytojų, auklėtojų, dėstytojų, ir ateinančias kartas mokys atsitiktiniai, reikiamos kvalifikacijos neturintys žmonės“. Streikuojantys Žemaitijos mokytojai anksčiau surengę terminuotas streiko akcijas vėliau paskelbė, kad atsisako auklėjamojo darbo. 2 psl. >
to tikslas 2008-02-12 15:28
ar esi bent dieną dirbęs mokykloje ? Atrodo ,kad ne,kad taip kliedi
Tikslas 2008-02-07 15:24
O mokytojo pagrindinis tikslas ir yra sudominti mokinį tema. O jei nepavyksta - ir mokinio...
klausiu 2008-02-07 13:37
kada bus keliami reikalavimai dėl mokytojo darbo sąlygų gerinimo,o ne tik dėl algų?Dabar...
ka 2008-02-06 17:12
dekoju moksleiviams mokytoju vardu. Juos valdzia jau baigia uzpilti demagogijos pamazgomis. Uz LR...