Naujienos
Renginių organizatorius "Balso.lt" skaitytojams pasakoja apie dabartinę lietuviškos muzikos „sveikatą“.
Dovydas Bluvšteinas – muzikos kritikas, gyvos muzikos renginių organizatorius, ilgiausiai veikiančios lietuviškos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas ir pirmojo „Be2Gether“ festivalio muzikinės programos sudarytojas, nevengiantis pakritikuoti kai kuriuos Lietuvos popmuzikos scenos reiškinius. Šiame interviu jis atvirai atsako į „Balso“ klausimus apie dabartinę lietuviškos muzikos „sveikatą“ – tiesa, kai kur palikdamas šiokią tokią intrigą.
- Kokius pokyčius Lietuvos muzikos pasaulyje pastebėjote pastaruoju metu?
- Verslo prasme, kaip ir visame pasaulyje, pas mus žlunga įrašų pramonė ir stiprėja koncertų verslas. Dėl muzikos – negaliu pasakyti, nes domiuosi tik alternatyviomis scenomis, o masinės produkcijos stropiai vengiu.
- Ar jums neatrodo, kad anksčiau taip akcentuotos ribos tarp „pogrindžio“ ir „meinstrymo“ ganėtinai išbluko? Juk vis dažniau į „statistinio lietuvių klausytojo“ ausiai neįprastų atlikėjų (pavyzdžiui, neseniai sužibėjusios Alinos Orlovos) koncertus ateina daugiau žmonių, nei būtų buvę galima tikėtis dar prieš kelis metus. O jei Lietuvos populiariosios muzikos sritis iš tikrųjų išsiplėtė, kaip reikėtų tai vertinti: kaip lėtą „popso“ mirtį, ar atvirkščiai – kaip pastarojo užmaskuotą nepriklausomos muzikos „suvirškinimą“?
- Neatrodo, tiesiog normalesnė muzika dabar pritraukia daugiau klausytojų. Jei kažkoks pop atlikėjas yra reklamuojamas kaip alternatyvus ir progresyvus, nereiškia, kad jis iš tikrųjų toks yra. Tiesiog dalis muzikos vartotojų jau persisotino žemiausios kokybės televizine „chaltūra“ ir dabar tą dalį bandoma išlaikyti kiek padoriau sulipdyta „chaltūra“.
- Ar geresnę muziką grojantiems atlikėjams – „Pieno lazeriams“, „Fusedmarc“, „Flamingo“, „Suicide DJs“, tai pačiai Orlovai – negresia „sužvaigždėjimas“ ir virtimas sumanios rinkodaros produktais, kaip tai atsitiko kad ir moldavams „Zdob si Zdub“?
- Tai yra atlikėjų intelekto ir savigarbos reikalas.
- Kaip paaiškinti lietuvišką „Eurovizijos“ fenomeną? Kodėl dalyvavimas šiame abejotinos vertės dainų konkurse, kuriam, tarkim, Didžiosios Britanijos spauda beveik neskiria dėmesio, tampa kone svarbiausiu Lietuvos muzikos pasaulio įvykiu?
- „Eurovizomanija“ nėra vien Lietuvos fenomenas. Panašiai liguistai į šį, mano manymu, nedaug su muzika tesusijusį konkursą reaguoja ir kitos tarptautinio lygio atlikėjų neturinčios šalys. Įsivaizduojama, kad pergalė „Eurovizijoje“ įrodys jų popso „įgalumą“, tačiau ji tik prislopina pop-nepilnavertiškumo kompleksą. Kai išsvajota pergalė pasiekiama ir niekas nepasikeičia, ažiotažas greitai pasibaigia.
- Beje, kalbu ne vien apie „popso“ sceną; įdomiausia (ir keisčiausia) yra tai, kad dalyvauti nacionalinėje atrankoje neretai veržiasi ir jai nepriklausantys atlikėjai. Dažnai skambantis paaiškinimas „norime tiesiog spirti popsui į užpakalį ir pasirodyti su kitokia muzika“ bent jau man kažkodėl neskamba įtikinančiai. 2 psl. >
a goooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo 2008-02-05 17:03
aa
mantas 2008-02-05 17:02
labas
a go 2008-02-05 13:46
Atsiprašau.... Eurovizija tiem, kas neturi pinigėlių Europoje išgarsėti per PR....
meskos katedroj 2008-02-05 01:59
zurnalistas, jeigu labai nori pasisakyt, tai geriau parasyt koki rislu komentara, kai kur...