Naujienos
Gyventojų pajamų mokestis vasarį sumažėjo, tačiau tolesnis mažinimas stabdomas.
Vasario pradžia pasitinka šiek tiek mažesniu gyventojų uždirbtų pajamų apmokestinimu gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifu. Priešingai nei kitos valstybės iniciatyvos „gerinti“ žmonių padėtį, ši paremta ne perskirstymo principu, o tiesiog leidžiant žmonėms pasilikti daugiau savo uždirbtų pinigų.
Sumanymas paprastas ir geras, tačiau tolesnė GPM mažinimo iniciatyva stabdoma. Neva ji prisidėtų prie infliacijos didinimo.
Infliaciją apibrėžkime kaip pinigų kiekio augimą lyginant su sukurtų prekių ir paslaugų kiekiu. Remiantis šiuo požiūriu, kainų didėjimas yra ne infliacijos priežastis, o infliacijos pasekmė. Kitaip tariant, infliacija didėja ne todėl, kad auga kainos, o atvirkščiai – kainos auga todėl, kad auga pinigų kiekis ekonomikoje.
„Gerojo Žako“ personažą, kuris atitinka „statistinio žmogaus“ vaidmenį, savo rašiniuose naudoja F. Bastiatas. Įsivaizduokime, kad Žakas uždirba 1000 Lt (o paprastumo dėlei pamirškime neapmokestinamąjį minimumą). Valstybė iš jo paima 270 Lt: Žakui lieka 730 Lt, valstybės iždas pasipildo 270 Lt., bet dėl šio mokestinio veiksmo pinigų kiekis rinkoje išliko tas pats. Jei sumažinamas mokesčių dydis, ir kitą mėnesį mokesčių rinkėjas iš Žako paima 200 Lt, bendras pinigų kiekis vėl išlieka nepakitęs – 1000 Lt.
Kitaip tariant, pats pinigų paėmimo faktas mokesčio pavidalu keičia ne pinigų kiekį, o jų pasiskirstymą. Valstybė Žako pinigų nepadeda „juodai dienai“, nesudegina ar kitaip nepašalina iš rinkos. Tiek valstybė, tiek gyventojai pinigus leidžia toje pačioje ekonomikoje. Aišku, valstybė ir gyventojai pinigus leidžia skirtingoms prekėms ir paslaugoms, o tai savo ruožtu gali veikti skirtingus kainų indeksus. Tačiau, ar pinigus išleidžia valstybė, ar Žakas - poveikis infliacijai iš esmės yra tas pats.
Didesnio mokesčio šalininkai teigs, kad tokie mokesčiai reikalingi biudžeto išlaidoms finansuoti. Bet mokesčio tarifo sumažinimas nebūtinai reiškia sumažėjusias biudžeto pajamas; čia net nereikia per daug pasikliauti Lafero kreive (ryšys tarp mokesčio tarifo ir biudžeto pajamų teigiantis, kad egzistuoja optimalus tarifo dydis). Tereikia konstatuoti, kad Lietuvos atveju, GPM sumažinimas turėjo teigiamų pasekmių biudžeto pajamoms. Lyginant 2006-ųjų ir 2007 – ųjų metų pirmuosius pusmečius, pajamos iš GPM buvo atitinkamai 1902 ir 1972 mln. Lt.; lyginant 2006 pirmą ir antrą pusmečius, pajamos atitinkamai 1902 ir 2157 mln. Lt.
Gali būti kelios tokių rodiklių priežastys. Pirma, sumažinus mokesčio dydį, dalis pajamų (ir pinigų), kurios anksčiau oficialiai neegzistavo - legalizavosi ir dėl to tapo apmokestinamos. Antra, mokesčių dydžio sumažinimas iš tikro galėjo paskatinti ekonomikos augimą: kažkas sutaupė, kažkas investavo ir sukūrė daugiau prekių ir paslaugų. Toks augimas yra realus, o ne infliacinis augimas.
Skolinimasis įvardijamas kaip dar vienas infliaciją skatinantis veiksnys. Argumentas apie skolinimąsi ir infliaciją daugmaž teigia, kad didesnės pajamos lemia didesnį skolinimąsi, o tai savo ruožtu skatina infliaciją. Taip, didesnės pajamos gali leisti pasiskolinti daugiau, tačiau teigti, kad didesnės gyventojų pajamos būtinai reiškia didesnį skolinimąsi nebūtų tikslu, nes sprendimas skolintis priklauso ne tik nuo turimų pajamų kiekio, bet ir nuo besiskolinančiojo asmeninių poreikių, palūkanų normos ir kitų, nuo GPM tarifo nepriklausančių veiksnių.
Galiausiai, net jei priimtume sąlygą, kad didesnės pajamos automatiškai reiškia didesnį gyventojų skolinimąsi, reikia pripažinti, kad gyventojų pajamos sparčiai didėjo ne dėl GPM tarifo mažinimo, o dėl situacijos darbo rinkoje ir augančių atlyginimų. Šiemet atlyginimai augs ir be GPM mažinimo, tad jei koks vartotojas ir norės skolintis daugiau, GPM dydis čia vaidins neesminį vaidmenį.
Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.