Naujienos
Idiliški Amerikos priemiesčiai, sumanyti kaip utopinės gyvenvietės, kur įsikūnija Amerikietiškoji Svajonė, po gražiu fasadu slepia nerimą, sutrikimus ir tapatybės krizę.
Visa tai mums atskleidžia amerikiečiai režisieriai.
Jau kurį laiką jaučiu keistoką potraukį amerikietiškiems filmams, kurių veiksmas vyksta standartinių baltų namelių ir ryškiai žalių lysvių prikimštuose priemiesčiuose, pačių amerikiečių išdidžiai vadinamuose suburbia. Tiesa, ne visiems be išimties „priemiestiniams“ filmams, o tiems, kurie meistriškai ištraukia į dienos šviesą tas psichologines ir socialines patologijas, kurias gimdo ši sterili, tariamai idiliška, tačiau iš tikrųjų nuobodi ir į neviltį savo gyventojus varanti beveidė erdvė. Neatsitiktinai dažnai šie filmai būna sukurti nepriklausomų JAV kino studijų, nebijančių drastiškai demaskuoti vienus švenčiausių ir labiausiai branginamų Amerikos mitų.
Kai esi peržiūrėjęs bent dešimtį tokių filmų, žiūrėdamas vienuoliktą neabejotinai pasijusi sugrįžęs į iki skausmo pažįstamą vietą, net jei realybėje niekada nesi buvęs Amerikoje, o juosta nufilmuota šįkart ne, tarkim, Mičigano, o Kentukio valstijoje esančiame miestelyje. Žanro taisyklės būna laužomos retai – filmo siužete beveik visada galima aptikti tokiems filmams universalius elementus, skirsis tik konkretūs personažai ir jų istorijų vingiai.
Priemiesčiai šiuose filmuose, bent jau iš pirmo, paviršutiniško žvilgsnio (neatsitiktinai Samo Mendeso filmo „Amerikietiškos grožybės“ pradžioje miestelis pirmiausia rodomas iš paukščio skrydžio perspektyvos), yra tobuli amerikietiško gyvenimo būdo ir estetinio suvokimo įsikūnijimo pavyzdžiai. Saugios, jaukios ir gražios oazės, kuriose pildosi tikroji Amerikietiška Svajonė. Ji filmuose (tikriausiai ir realybėje) formuluojama pakankamai paprastai. Nuosavas namas, nuosavas automobilis kiekvienam suaugusiam šeimos nariui, patikimi kaimynai, puikią karjerą žadantis darbas netoli esančiame didmiestyje, moksluose, darbe ir sporte aukštumų siekiantys vaikai. Tačiau talentingų režisierių juostose jau nuo pirmų filmo minučių sunku atsikratyti nuojauta, kad šiame socialinės inžinerijos strategų sukurtame žemiškame rojuje, pačioje jo atmosferoje ir už baltų namų durų sklando nerimas ir įtampa, kad įsižiūrėjus galima pastebėti idealizuotame fasade irimo ženklus.
Dažnai sakoma, kad tamsią, „nesušukuotą“ priemiesčių gyvenimo pusę savo filmuose („Mėlynas aksomas“, „Tvin Pyksas“, „Laukinis širdyje“ ir kt.) įspūdingiausiai atskleidė Davidas Lynchas. Tačiau reikia pastebėti, kad jo siurrealistinis juodas humoras visgi atima iš personažų ir situacijų emocinį tikroviškumą. Kur kas labiau tikroviški (ir labiau bauginantys) yra personažų psichologiniai sutrikimai, vaizduojami Toddo Fieldo „Mažuose vaikuose“, Sofios Coppolos „Jaunosiose savižudėse“, Wimo Wenderso „Paryžiuje, Teksase“, Jimo Jarmuscho „Sulaužytose gėlėse“ ir ypač šokiruojančioje Larry’io Clarke’o juostoje „Kenas Parkas“. Štai šiuose filmuose mes matome ne mistines jėgas, slypinčias tamsiuose užkaboriuose, apšnerkštuose moteliuose ir prastos reputacijos naktiniuose baruose, o paprastus žmones, kurių sąmonėje ir pasąmonėje amžinas nuobodulys, mechaniška kasdienybė bei gilūs prieštaravimai tarp varžomų asmeninių troškimų ir puritoniškos, materialistinės bendruomeninės moralės gimdo monstrus. Pagal žanro kanonus siužetui besivystant šitie monstrai turi bent trumpam paimti viršų „eilinių amerikiečių“ galvose 2 psl. >
asd 2008-02-18 15:52
nelabai kaip pradzia matosi. adminai, negerai dirbat ;)
palivalka 2008-02-13 01:30
Sulaužytos gėlės kupinos 33mm de javu. Kur beišliptų Bill Muray herojus, viskas atrodo taip...
Vika 2008-02-11 17:00
O musu sutankintuose daugiabuciuose gimsta taurios dvasios ir morales, aukstu polekiu ir siekiu...
nesuprates 2008-02-07 11:33
Kodel sitas straipsnis api ekina idetas nekilnojamo turto skyrelyje ???? kas per briedas ???