Naujienos
Naujasis Editos Stundytės spektaklis yra stilingas, tačiau režisierė galėtų pabandyti peržiūrėti jo medžiagą žiūrovo akimis.
A|CH teatro repertuaras pasipildė dar vienu spektakliu – antradienį Anželikos Cholinos auklėtinė Edita Stundytė pristatė naują savo darbą – šokio spektaklį „Apie tyrąją Erendirą“.
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis 2007“ parodytas didesnės apimties jos darbas „Nuskausminimas“ atskleidė, kad režisierei ir choreografei rūpi ne tik plastinė spektaklio forma, bet ir sudėtingas prasminis laukas, kurį ji siekia perteikti, pasitelkdama literatūrą, režisūrines priemones bei metaforomis bei ženklais turinčius virsti daiktus.
Sodrios ir prieštaringos „Nuskausminimo“ faktūros naujajame spektaklyje gerokai prislopintos – apie tyrąją Erendirą choreografė pasakoja beveik tuščioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės erdvėje, apsiribodama keliais scenografijos štrichais. Dailininkė Edita Januševičienė spektakliui pasiūlė nevienodo dydžio ratų, sujungtų teleskopine ašimi, porą. Ratas, apskritimas tampa ir viso spektaklio prasminiu leitmotyvu, atskleidžiančiu ciklišką, pasikartojantį pagrindinės spektaklio herojės išgyvenimų ratą, pradedamą ir užbaigiamą šviesos rate dūzgiančio vilkelio sukiniais.
Iš įvairiausių muzikos fragmentų sudurstyta „Erendiros“ partitūra palanki sukurti jausmingą spektaklio atmosferą, tačiau dar derėtų pasvarstyti apie atskirų melodijų derinimo dramaturginius principus bei trukmę. Spektakliui akivaizdžiai stinga intensyvesnio tempo, dažnokai choreografė tarytum panyra į transą ir praranda laiko nuovoką, plastiniai motyvai pradeda kartotis iki galo nepasvarsčius, ar šie sprendimai iš tiesų duoda norimą emocinį rezultatą.
Gražūs, paveikūs choreografiniai sumanymai (dėmesys jautriai, niuansuotai rankų, ypač plaštakų kalbai) turėtų rasti aiškesnę vietą bendroje spektaklio struktūroje, kuri kol kas pakrikusi ir laike, ir erdvėje, kurią ima ir užvaldo ne visiems priimtini ir su numanoma spektaklio estetika maža ką bendro turintys daiktai, provokuojantys abejotinus sprendimus. Pavyzdžiui, Erendiros močiutei atnešami apelsinai – mokestis už meilę: iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir patrauklus (ir kvapnus) spektaklio akcentas, tačiau kodėl juos reikia su nemažomis fizinėmis pastangomis tarkuoti aprūdijusia trintuve arba kandžioti, lieka visiškai neaišku.
Po naujausių Europos Sąjungos priimtų kovos su rūkymu priemonių atrodo, kad teatro scena lieka bene vienintele vieta, kurioje užrašas „Rūkyti draudžiama“ nebus pakabintas. Rūkoma daugybėje spektaklių; per pastarąsias dienas matytų scenos kūrinių kontekste išsiskyrė Artūro Areimos „Kelionė į kambario vidų“, kur sąmoningai ir atvirai rūkymo veiksmas tik imituojamas, apsiribojant žiebtuvėlio liepsnelės uždegimu. „Erendiroje“ netgi šokama su rūkalais burnoje – kažin ar tai padeda choreografei geriau perteikti jai rūpimas idėjas, o žiūrovams – aiškiau jas suvokti.
Įdomiausia buvo matyti pagrindinio vaidmens atlikėją Rūtą Juodzevičiūtę – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinę, antrus metus šokančią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto šokėjų trupėje. Jau paskutinėse mokyklos klasėse atkreipusi dėmesį šokio linijos pajauta, muzikalumu, gebėjimu įsijausti į muziką (Maria Taglioni „Pas de Quatre“, Nikijos monologas iš II „Bajaderės“ veiksmo), jaunoji šokėja nuoširdžiai įsigyvena į nelaimingos Erendiros dramą ir jautriai perteikia vidines merginos būsenas. Gerai, kad nei choreografė, nei artistai nesistengia judesiu perpasakoti istorijos, vengia iliustratyvios gestikuliacijos bei veido išraiškų – R. Juodzevičiūtė atramos sceniniams išgyvenimams ieško muzikoje, o sklandžiais judesiais, besiremiančiais ne tiek šiuolaikinio, kiek klasikinio šokio estetika, perteikia apibendrintą ir idealizuotą nelaimingos herojės paveikslą 2 psl. >
paneveziete 2008-02-29 22:03
Didziausia pagarba ir nuosirdu aciu galiu pasakyti atlikejams, nes spektaklis be galo sunkus...
nuomone 2008-02-07 15:00
As manau, kad straipsnis labai kulturingai parasytas, nes spektaklis buvo itin nykus, bent jau...
As 2008-02-07 10:55
Nesutinku, kad kritiko noras, kad jam butu viskas aisku, yra keistas. Kodel tarsi savaime manome,...
coco 2008-02-06 22:28
o gal nevisi spektakliai turetu buti kuriami ir vertinami pagal vienoda sablona, pagal kuri...