Liūdna, bet iš visų prezidentų nepriklausyti nuo biurokratinės sistemos diktato mėgino vienintelis Rolandas Paksas.
Stebint į Prezidentą Valdą Adamkų nukreiptus visuomenininkų žvilgsnius, peticijas dėl “Leo lt”, piketus ir apeliacijas, neapleidžia įspūdis, jog tai skęstančiojo kabinimasis į kažkokį neaiškų daiktą, kuris pats vos ne vos laikosi vandens paviršiuje. Kalbu net ne asmeniškai apie jo Ekscelenciją.
Labai norisi prisiminti kokią nors reikšmingą šalies vadovo invaziją, kuri būtų kažką šalies politikoje pakoregavusi iš esmės. Deja, pirmiausia prieš akis iškyla pasirašyti abejotinos vertės įstatymai, kuriuos lydėjo verksmingos Prezidento pastabos, lyg ir reiškiančios, kad pasirašyti jis labai nenorėjęs. Negreit pavyks pamiršti ir visą tragikomišką išsidirbinėjimą, kai pusę metų iš VSD direktoriaus pareigų atleidinėtas tautą ir gluminęs, ir juokinęs KGB rezervininkas. Rūpestis dėl pastarosios kategorijos žmogystų karjeros perspektyvų - irgi šioje taupyklėje. Tiesa, dar buvo R. Paksas, bet tai jau atskira tema...
Apie V. Adamkaus asmeninę atsakomybę už šalies demokratinių institucijų neįgalumą ir kitus “mielus” procesus jau rašyta ne kartą. Bet imkime ir pažvelkime į tą instituciją – prezidentūrą, kuri, panašu, taip ir neatrado sau jokios aiškios vietos. Fizinė vieta, žinoma, yra – S. Daukanto aikštė. Tačiau prisimenant, jog tai ne šiaip sau pastatas, o vienas iš teorinių šalies galios centrų, tenka konstatuoti, kad tokiu jis ir liko tik teorijoje.
Apie Prezidentą viską pasako Konstitucija. O ką ji sako apie prezidentūrą? Nieko. Nieko apie ją neperskaitysite ir kažkokiame specialiame, jos veiklą reglamentuojančiame įstatyme, nes tokio tiesiog nėra. Prezidento įstatymas tepasako tiek, kad šalies vadovas dar turi „kanceliariją“. Šią instituciją pavesta ir palikta formuoti pačiam šalies vadovui, pagal savo galias ir supratimą. Gal tai ir nėra blogai, nes jis, vis dėlto, yra renkamas tautos – tiesioginiu balsavimu. Tačiau imkime ir panagrinėkime (akimirkai patikėję) teiginį, jog “caras yra geras, tačiau blogi bajorai neleidžia jam žinoti tiesos ir visaip trukdo” arba lietuviškiau – “kalta aplinka”.
Pagrindinės šalies vadovui prigulinčios funkcijos, kaip pamename, yra valstybės saugumas ir užsienio politika. Tai kas gi būtent pataria prezidentui šiais klausimais? Šiuo metu tai Mindaugas Ladiga ir Valteris Baliukonis, kurie yra deleguoti – atitinkamai – VSD ir Užsienio reikalų ministerijos. Pavardės anksčiau buvo kitos, bet praktika ta pati. Krašto apsaugos ministerija šalies vadovui patarti yra delegavusi Modestą Petrauską. “Delegavimą” reglamentuoja atitinkami įstatymai - diplomatinės tarnybos ir kt.
“Deleguotieji” yra Prezidento patarėjai tol, kol jam pataria – jie yra politinio pasitikėjimo pareigūnai, tačiau jų tolesnė karjera, garantijos ir perspektyvos išlieka priklausomos nuo tos institucijos, kuri juos siuntė.
Kiek tikėtina, kad kilus skandalui, panašiam į VSD atvejį, patarėjas, kurio profesinė ateitis priklauso nuo to paties departamento vadovybės, bus lojalus Prezidentui arba pačiai valstybei? Tai, žinoma, priklauso nuo jo pilietiškumo, bet … “valgyti irgi norisi” – pagalvos kiekvienas iš jų. Ir ne kiekvienas, manytina, renkasi riziką – konfliktą su gimtąja biurokratine rutina, ten nusistovėjusiomis vidinio lojalumo tradicijomis bei taisyklėmis 2 psl. >
Naujienos


















ignas 2008-02-08 09:46
Jei kam nesuprantama, kad prezidentura virto valdininku uz virvuciu tampama marionete -...
Nesuprantama 2008-02-07 14:58
kas čia parašyta?
klausimas>ernestui 2008-02-07 14:01
nuleidai?
erenestas 2008-02-07 13:44
ne tik iš notraukos bet ir iš tekto matosi kad čyvas buvo ir liko žydas