Naujienos
Būtų naivu įsivaizduoti mūsų laikotarpį kaip unikalų pasaulio istorijoje. Pereinamųjų epochų, kada griuvo idealai, žlugo vertybės, nuvertėjo žmonių santykiai ir žodžiai, iro bendruomenės ir gyvenimo būdai, vien moderniojoje Europos istorijoje pakako su kaupu.
XVI amžiaus anglų poetas Robertas Crowley, reaguodamas į viduramžių Europos pabaigą ir miesto gyvenimo pokyčius, tokiomis kandžiomis eilutėmis nusakė Elžbietos epochos anglų miestą:
And this is a city
In name but in deed
It is a pack of people
That seek after meed.
For officers and all
Do seek their own gain
But for the wealth of the Commons
Not one taketh pain.
And hell without order
I may it well call
Where every man is for himself
And no man for all.
(Tai štai kas čia vadinama miestu
Bet juk iš tiesų
Tai tik krūva žmonių
Kurie vaikos pinigų.
Mat pareigūnai ir visi kiti
Tik žiūri sau naudos
Bet dėl paprasto žmogaus gerovės
Nieks čia nesuka galvos.
Ir pragaru be jokios tvarkos
Vadinčiau miestą šį
Kuriame visi gyvena sau
Ir kuriame nėra bičiulio tau.)
(Vertimas mano – L. D.)
Nemanau, kad Roberto Crowley’o aprašytasis XVI amžiaus Anglijos miestas maloniems skaitytojams neprimena XXI amžiaus pradžios Lietuvos miestų. Bendruomenė nebelaikoma socialine tikrove. Tikrovė tapatinama tik su atomizuotu individu, ieškančiu išsigelbėjimo (arba individualaus buvimo pasaulyje prasmės – o tai juk ne kas kita kaip modernus sielos išgelbėjimo pakaitalas) arba naudos.
Didžiausias visų laikų literatūros kūrinys, kuriame pavaizduotas socialinių saitų trūkinėjimas, tiesiog akyse vykstantis visų žmogiškųjų santykių vulgarėjimas ir brutalėjimas, lydimas nuogo pragmatizmo ir cinizmo kulto, yra Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“.
Šiame romane yra pavaizduotas geležies amžiaus – visuotinio ginklų, jėgos santykių ir pasaulinio judėjimo išplitimo amžiaus – atėjimas, kada nebelieka jokio tikėjimo idealizmu ir kada bet koks pasišventimas bei tikėjimas idealais laikomas pamišimu. Visai kaip mūsų dienomis. Kažkada netikintis žmogus buvo laikomas pamišėliu. Šiandien pamišėliais laikomi tikintieji. Lygiai kaip ir idealistai.
Don Kichoto tragizmas slypi ne jo įtikėjime į Galijos Amadžio, grafo Rolando, karaliaus Artūro, burtininko Merlino ir kitų riterinių romanų herojų bei personažų realumą, o jo pasiryžime savo laikysena ir visu gyvenimu išlaikyti vertybes, kurios jau nebeegzistuoja jo amžiuje ir kurių nebeatpažįsta aplinka.
Tragedija įvyksta ne tada, kai Don Kichoto užmačių bei kalbų nesuprantantys sodiečiai ar vagišiai apkulia Liūdnojo vaizdo riterį ir Sančą Pansą, o tada, kai aristokratai tyčiojasi iš Dono ir jo ginklanešio, nepaisant to, kad jų lūpomis tą akimirką byloja kone biblijinė išmintis ir pačios kilniausios paskatos. 2 psl. >
George Orwell - apie atminties lūžius (2)... 2008-02-14 13:57
Leonidas Donskis I : "Ar mūsų gyvenime galima įžvelgti moderniųjų barbarų atėjimo...
George Orwell - apie atminties lūžius... 2008-02-14 13:52
Leonidas Donskis I :"... čia įvyko kažkoks negera lemiantis atminties ir jautrumo lūžis. Juk...
Vargšas Donskis 2008-02-12 12:58
Atvirai sakant, man jau tampa gaila Donskio - toks liūdnojo vaizdo riteris, ne veltui vis Don...
kovingas 2008-02-12 01:19
Kiekvienas mato tik iš savo varpinės ir savo naudai, kūrėjui norisi socialinės šilumos ar...