Naujienos
Garsus vokiečių filosofas ir sociologas Jurgenas Habermasas (Jürgen Habermas) dar prieš gerą dešimtmetį su viršum prabėgom yra pastebėjęs, jog politinėje modernybėje iš principo gali susiklostyti tokia situacija, kai kokia nors ypatingos sėkmės lydima verslo įmonė įsibėgėjusi be visa ko kito palaipsniui perims taip pat ir valstybės funkcijas. Tai reikštų, jog privati įmonė stoja valstybės vietoje, kai, - nesunku įsivaizduoti, - dispozicijoje esantys milžiniški resursai galbūt net leistų užtikrinti, jog toks pamainymas ar esmės iškeitimas niekam pernelyg nekristų į akis, nesuerzintų be reikalo žmonių. Kiek prisimenu, Habermasas kalbėjo apie labai tikėtiną, bet dar neįgyvendintą galimybę.
Prieš dešimtmetį skaitant dabar pacituotus žodžius, akys praslydo neužkliūdamos, nematant reikalo fokusuoti dėmesį į labai jau, kaip tuomet atrodė, nutolusią nuo realybės postmarksistinio pavyzdžio hipotezę. Iš tiesų, sunku patikėti, jog daugiau ar mažiau panaši situacija galėtų susiklostyti šiandieninėje Vokietijoje, nežiūrint visų išgyvenamų politinių prieštarų šioje ES valstybėje ir šalies verslo kompanijų koncentruotos galios bei nevienareikšmės įtakos vidaus politikai. Kita vertus, Habermaso kažkada išsakyta užuomina iššoko iš atminties labai greitai, kai pradėjo formuotis įspūdis, jog ne kur kitur, o tavo paties Tėvynėje konsensuso tarp verslo ir visos visuomenės lūkesčių paieškų situaciją gali netrukus pakeisti visas prieštaras tarsi ir nukeliantis dešimties maksimalių brolių sprendimų vienareikšmiškumas, vien tik vidinis nuomonių apsikeitimas tarp neaiškaus hibridinio statuso savininkų (nuosavybės institutas išplečiamas iki pačios valstybės pagrindų nusavinimo). Taigi leiskite toliau straipsnelyje pasipraktikuoti savotiškai pagiriant Maximos valstybės antiutopiją, tikintis, jog vis tik niekas pernelyg taip ir nesusižavės tokia galimybe.
Kaip akivaizdu jau bemaž visiems, visuomenės valdymo įgyvendinime šiandien vis didesnę reikšmę įgyja gyvenimo infrastruktūrų plėtotė. Ideologiniai užkeikimai ir įvairios išorinės kontrolės institucijos praranda buvusią reikšmę, daug svarbesnė gyvenimo orientacijų modeliavimui tampa žmogų vis labiau užvaldanti vartojimo stichija. Taigi vartojimo srautų reguliavimas, ypač naujų vartotojo poreikių sukūrimas savaime tampa valdžia. Tačiau Maxima nėra vien tik praktika, automatizmas ir technologijos, didele dalimi – tai naujo tipo ideologija; pati lot. žodžio ,,maxima” etimologija nurodo ne į kokią nors erdvinę konfigūraciją, bet į aukščiausiosios taisyklės sukūrimą. Maxima – tai gyvenimo reguliavimo optimizavimo ideologija, siekiant maksimalaus išlaidų, vertės ir kainos balanso, užtikrinančio viršpelnių pastovumą. Gali būti, jog lietuviškoji Maxima yra net savotiško tipo antropologija, grindžiama tiksliu kiekvieno žmogaus kainos žinojimu; tad nestebina tai, jog pačių aikštingiausių visuomenės administratorių šalyje visi Maximos užmanymai įgyvendinami žaismingai ir lengvai kaip kūdikio sapne, sklandžiai bent iki šiolei iš tiesų kaip per sviestą. Visai tikėtina, jog tokio tipo žinojimas lėmė, jog Maxima nepasitiki tomis valstybės įmonėmis, kurių didžioji pelno dalis nuteka tarpininkams. Kaip atrodo, Maxima žino apie tikrąją tokių tarpininkų kainą ir nemato reikalo rizikuoti savąja pelno dalimi arba reputacija. Dėl to galima spėti, jog Maksima taip pat nepuoselėja ilgalaikio pasitikėjimo tais valstybės tarnautojais, kurie tarpininkavo ir tarpininkauja užtikrinant jos pačios pelnus. Dar kitaip tariant, Maxima žino apie tikrąją žmogaus apsisprendimų kainą, išpažįsta tam tikrą etiką, puoselėja savojo orumo stilistiką, laikosi etiketo. Iš kitos pusės, kaip atrodo, didžiausias pavojus Maximos ideologijai ir praktikai yra laisvės dvasios raiška. Tiesą sakant, galbūt čia kalba eina ne tiek apie tiesioginį dviejų stichijų priešiškumą viena kitai, kiek apie laisvę kaip labai nepatogų dalyką siekiant užtikrinti vartojimo konvejerio maksimalų patikimumą, kurpiant planus apie tobulo vartotojo sukūrimą. Taigi nežiūrint išpuoselėtų kaukių, gražiausių reveransų ir patikinimų, Maximos ideologai instinktyviai žino, jog labiausiai neparankios vartojimo isterijai yra laisvės kompetencijos, t. y. teologija, filosofija ir humanistika 2 psl. >
16 2008-02-22 10:50
manau, kad jūs suprantate problemą kur kas giliau, užjaučiu, nebeturime už ko pasislėpti.
Snobas 2008-02-20 20:42
Tikra antiutopija. "Privataus kapitalo", t.y. nevalstybinio kapitalo įsigalėjimas ekonomikoje...
bodrijaras 2008-02-13 00:04
MAXIMA=MATRICA?