Naujienos
Kai kalba eina apie artėjančią klimato kaitą, galima išgirsti pačių įvairiausių prognozių. Tačiau neverta abejoti, jog Žemė pokyčių neišvengs. Kokie jie bus – kol kas galima tik spėlioti. Visgi, nemažai dalykų yra akivaizdūs ir šiandien. Pirmiausia tai kylantis vandenyno lygis. Kodėl taip yra ir kiek jis kils, pasakyti niekas tiksliai negali, tačiau apie kai kurias šio proceso pasekmes jau galime kalbėti. Šįkart ne apie socialines, tačiau ne ką mažiau nemalonesnes – apie seisminio aktyvumo didėjimą. Tokias išvadas nesenai padarė prancūzų mokslininkai, 20 metų tyrinėdami techtoninių plokščių judėjimą Pietų Amerikoje.
Kylant vandens lygiui ugnikalnių išsiveržimai taps kasdienybe?
Trumpai apie plokščių techtoniką
Prieš pradedant kalbėti apie tyrimų rezultatus, reiktų pirmiausia pasiaiškinti kas tai yra plokščių techtonika. Tai šiuolaikinė geologinė paradigma apie litosferos judėjimą. Ji teigia, kad Žemės plutą sudaro santykinai stabilūs blokai – tektoninės plokštės, kurios tarpusavyje juda. Ši teorija paaiškina žemės drebėjimų, vulkaninio aktyvumo prigimtį ir kalnų susidarymo priežastis.
Plokščių judėjimas vyksta dėl šiluminės kilmės mantijos srautų – konvekcijos. Šios energijos šaltinis – šilumos pernešimas iš labai įkaitusio Žemės branduolio (apie 5000°C). Įkaitusios uolienos plečiasi, jų tankis mažėja, ir uolienos kyla aukštyn, užleisdamos vietą atvėsusioms ir tankesnėms medžiagoms. Viršutinėje šio ciklo dalyje medžiagos juda horizontaliai ir traukia tektonines plokštes. Taigi plokščių judėjimas yra Žemės vėsimo pasekmė, kai dalis šiluminės energijos virsta mechaniniu darbu.
Greta šiluminės energijos egzistuoja ir daugiau jėgų, įtakojančių litosferos plokščių judėjimą, būtent, vandenyninei plutai grimztant į mantiją, bazaltinės uolienos virsta eklogitais – uolienomis, tankesnėmis ir sunkesnėmis už įprastines mantijos uolienas – peridotitus. Tokiu būdu tapdamas sunkesnis, vandenyninės plokštės pakraštys grimzta į mantiją, sykiu tempdamas likusią dalį.
Plokštės nuolat juda (iki 15 cm per metus) ir sąveikauja tarpusavyje, todėl jų plotai nuolat kinta – plečiasi arba mažėja. Plokščių sandūrose formuojasi trijų tipų pakraščiai: konstruktyvieji (plokštės tolsta viena nuo kitos), destruktyvieji (plokštės spaudžia viena kitą) ir konservatyvieji (plokštės slysta viena palei kitą). Būtent plokščių pakraščiuose vyksta dauguma aktyvių geologinių reiškinių, tokių kaip ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, kalnų ir vandenynų duburių ir lovių formavimasis.
Konstruktyvieji pakraščiai. Konstruktyvieji pakraščiai susidaro ties viena nuo kitos tolstančiomis plokštėmis. Atsirandantį plyšį užpildo į viršų besiveržianti karšta magma, kuri vėsdama pati tampa plokštės dalimi. Jeigu konstruktyvusis pakraštys yra vandenyno dugne (pvz., Atlanto vidurio kalnagūbris, Pietvakarių Indijos vandenyno kalnagūbris), šie procesai vandenyną kasmet paplatina keliais centimetrais. Šis reiškinys geriausiai matomas sausumoje, pavyzdžiui, Islandijoje, kurioje plokštės plėtimosi vieta (riftas) iškyla į sausumą. Didžiausias konstruktyvusis sausumos lūžis yra Didysis Rytų Afrikos lūžis (Didysis riftinis slėnis). 2 psl. >
kikikik 2009-03-17 12:38
fdhdhdhhd
Tai 2008-02-25 23:42
Prieš pradedant kalbėti apie tyrimų rezultatus, reiktų pirmiausia pasiaiškinti kas tai yra...
relistas 2008-02-25 11:41
o as galiu pasakyti irgi tik tiek, kad: TAIP MUMS IR REIKIA
as 2008-02-25 11:35
kalba neturi koju, ji nevaiksto ir todel niekur neina. Kai kalbama, gerb.autoriau.