Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas.
Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi. Tikroji Tiesa, jei iš viso šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra ir stabilu – ties šių požiūrių viduriu. Todėl Kosovo problema ir yra tokia sudėtinga. Šiandien yra neįmanoma rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Todėl ne be JAV įtakos pasirinktas jau žinomas kelias, neatsižvelgiant į Serbijos interesus. Greitas ir ryžtingas sprendimas, tačiau ar apgalvotas? Keista situacija. Vis prisimenu akivaizdžiai pasimetusią Jungtinių tautų (JT) generalinio sekretoriaus Ban Kimuno povyzą – tačiau ką gi jis begalėjo pasakyti ir pridurti? JT Rezoliucija 1244 (1999 birželio 10 d.) Kosovo klausmu iki šiol galioja ir ten aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas. Tačiau po keleto metų tos pačios valstybės, balsavusios už šią rezoliuciją, jau žaibiškai pripažįsta Kosovo nepriklausomybę. Argumentai, tiesą pasakius, dvelkia sofizmu. Pavyzdžiui, pasak ES lyderių, ši Rezoliucija tiesiogiai nepaneigia Kosovo valstybingumo galimybės. Tuomet galėčiau šventvagiškai pajuokauti, kad ir mūsų 1918 m.Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas tiesiogiai nepaneigia galimybės toliau likti Rusijos sudėtyje. Tik jau kaip „nepriklausoma“ valstybė. Esmė ta, kad „įrodyti“ galima bet ką, kiekvienai tezei galima atrasti antitezę. Būtų racionaliau vadovautis principais bei ieškoti sutarimo diplomatinu keliu. Jei šiandien to padaryti neišeina, gal išeis rytoj. Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Kas atsakys už pasekmes? Ar didžiosios pasaulio galios, eksperimentuodamos Kosovo klausimu, žino, ką daro? Ar gali prognozuoti pasekmes? Tikrai ne, to nežino niekas.
Vienas iš pagrindinių išsakomų argumentų yra teiginys, kad Kosovo atvejis yra išskirtinis – sui generis – ir nesukels jokių teisinių pasekmių ateityje. Tarptautiniuose domumentuose tai kartojama taip dažnai, jog atrodo lyg užkeikimas. O taip pat išduoda didžiųjų valstybų baimę bei suvokimą, jog daugeliui kils pagunda lyginti ir daryti išvadas. Taip ir atsitiko. Panašius užkeikimus raštu ir žodžiu galima kartoti kiek nori ilgai, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Yra suprantama, jog kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir tuo pačiu visi jie turi ir bendrų bruožų. Kas tai bebūtų – Kosovas, Čečėnija, Abchazija, Baskija. Nuomonės bei sprendimai priklauso nuo požiūrio krypties.
Galime daryti ilgus istorinius eksursus minėdami Bizantiją, Osmanų imeriją bei Ilyriją, tačiau įvairūs istoriniai argumentai tik nutolina sprendimą. Kas iš to, jog padiskutuosime apie XX a. pradžios Europos etnografines sienas bei senuosius Europos gyventojus ilyrus? Žinoma, tai yra įdomu ir pagilina problemos suvokimą. Tik tiek. Tiek ilyrų, tiek senųjų slavų tautų palikuonys turi teisę gyventi savo namuose čia ir dabar.
Po Serbijos Prezidento rinkimų, kai šalis apsisprendė išrinkti proeuropietišką kandidatą tuo pačiu deklaruodama europines vertybes bei aspiracijas, Kosovo nepriklausomybė – lyg smūgis serbų tautai šlapiu skuduru per veidą. Ypač kai viskas įvyksta praktiškai vienu metu. Ir tai yra geras carte blanche nacionalistiškai nusiteikusiems Serbijos politikams. Dabar jie turės stiprius argumentus kituose rinkimuose. Ir kam nuo to geriau ir saugiau? Ar Europa bei pasaulis taps saugesni? Kažin. Tuo pačiu kalbos apie Miloševičiaus režimo žvėriškumus yra gerokai pavėluotos. Rinkimai parodė, jog Serbija sparčiai keičiasi, prie valstybės vairo šiandien stoja visai kitokie politikai. Ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimas – didelis smūgis jiems bei proeuropietiškam Serbijos politikos vektoriui.
Taip pat yra keista vis girdėti mūsų šalies komentatorių bei politikų „patriotiškus“ argumentus Kosovo klausimu, pasiremiant Rusijos pozicija. Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną. Vietoje to, kad problema būtų nagrinėjama iš esmės, nukrypstame į „myliu nemyliu“ lygmenį. Ar vien tai, jog Rusijoje stinga demokratijos reiškia, jog Rusija Kosovo klausimu užima neteisingą poziciją? Autorius teisingai pažymi, jog ir Lietuvoje demokratijos nėra daugiau... Ir kas iš to mums, nagrinėjantiems Kosovo problemą?
Klausimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tikrai negalėtume teigti, jog kosovarai nenusipelno nepriklausomybės ar neturi teisės gyventi savarankiškai. Pasakysiu daugiau. Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą. To niekas nenori. Todėl ir valstybių teritorinis vientisumas bei JT dokumentai tarptautiniai bendruomenei neturėtų būti vien tušti garsai. Pagaliau tarptautinė bendruomenė turėtų pradėti aktyviau svarstyti tautų apsisprendimo teisės bei valstybių teritorinio vientisumo tarptautinių principų santykio problemą (beje, pripažįstant Kosovo nepriklausomybę buvo sumaniai išvengta tautų apsisprendimo teisės principo taikymo). Interesus būtina derinti. Juolab po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo praktiškai niekas nesikeičia. Kosovas ilgiems dešimtmečiams bus priverstas likti faktiniu ES protektoratu, negalės įstoti į Jungtinių Tautų bei daugelį kitų tarptautinių organizacijų (narystę blokuos Rusija bei Kinija). Vienintelis kol kas matomas rezultatas – įtampa regione vis didėja ir Kosovo krizės realus sureguliavimas atrodo toli kaip niekad. Ši situacija gali privesti ne tik prie Kosovo skilimo. Kosove gali prasidėti partizaninis karas. Pasiremiant Irako pavyzdžiu galima teigti, jog NATO pajėgos nėra tam paruoštos. Taip pat gali kilti neramumai Bosnijoje.
Todėl geriausia, ką šiandien galėjo padaryti mūsų parlamentarai - atidėti Kosovo pripažinimo klausimo svarstymą Seime. Ir tai yra išmintinga.
Autorius baigia straipsnį žodžiais „visa kita susitvarkys savaime“. Žinoma, Imantai, kad susitvarkys. Kada nors. Tik mūsų toje šviesioje ateityje jau nebus...
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 34