Laisvę ir gerovę užtikrina pastangos ir valia, o ne prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“.
Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.
Kokių tik, įmantriausių, analogijų neprigalvota kalbant apie nepriklausomo Kosovo apsisprendimą pasiskelbti. „Pandoros skrynia“, „džinas iš butelio“ ir panašiai. Tokių „butelių ir džinų“ situacijomis ir karikatūromis galima aprašyti pusės Europos valstybių atsiradimą. Ir net ne tik Europos. Jei kas nors sąžiningai peržvelgs JTO narių sąrašą, turės pripažinti, kad tūkstantmečiu ir nenutrūkstančiu valstybingumu ten gali girtis tik klaikiai menkutė mažuma ir ta pati turėtų amžinai aiškintis dėl teritorinių niuansų.
Tvarka ir netvarka
Pirmiausia, apie chaosą. “Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą,” – rašo kolega G. Ronkaitis. Taip, esu priverstas atsakyti, bet ar privalo pretenduoti ir ar būtinai tai bus? Nei Lietuvoje, nei kitur nėra įstatymo draudžiančio vaikščioti ausimis, o ne kojomis, bet ar aptinkama tiek jau daug norinčių tai praktikuoti? Negi išties manoma, kad, kad vien “dėl precedento”, kurių istorija prikepė devynias galybes, ims ir pradės save fantazijomis kankinti visi Šveicarijos kantonai?
Tai, kad JAV prezidentas W. Wilsonas, su visais savo “punktais” ir tautų apsisprendimo teise, pagal G. Ronkaičio ir kitų kolegų logiką, turi būti įrašytas į pasaulio tvarkos darkytojus – niekai. Tik štai nesmagi bėda - neaišku, ką, pagal tokį “pasaulinės tvarkos puoselėjimą”, dabar daryti latviams, jei būsime nuoseklūs puoselėtojai. Kur “broliukams” susigėdus grąžinti savo valstybingumo regalijas – Maskvoje ar Berlyne – tepasakys “chaoso” priešininkai. Aš nekompetentingas. Ar Rusija gali neigti Moldovos teisę egzistuoti tik todėl, kad yra dar Rumunija, tegul irgi paaiškina oponentai. Smalsu sužinoti jų nuomonę - be jokios ironijos.
Kai subyrėjo Habsburgų imperija, kuri irgi kažkada buvo „nusistovėjusi“ ir visuotinai teisėta, kažkam tai irgi buvo chaosas ir “harmonijos trikdymas. Ar nuoseklumas, vystant tvarkos teoriją, atneštų ir dabar (daugybėje vietų) atneša daugiau chaoso ir kraujo, ar palaimingos taikos – nėra taip jau akivaizdu. Pagaliau, ar visiems gera gyventi toje „tvarkoje“? Pavyzdžiui Grozne.
Apie Balkanus ir ne Balkanus
Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu “brandaus socializmo” stiliumi, o taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti. Žinau, kad gresia “amerikonų tarno”, “jankių padlaižio” etiketės ir galiu patikinti, kad mane tai tik linksmina. Mat atvirai manau, kad gyventi kur JAV, ar Nyderlanduose, ar kitoje ramioje vietoje ir būti antiglobalistu, radikaliu pacifistu ir kovotoju prieš “amerikoniškąjį imperializmą” yra net kažkiek suprantama. Bet štai svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. “Jankių” išėjimas namo ir nesikišimas į niekur, šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“
Kalbant apie Kosovo „pasmerktumą“ būti Vakarų protektoratu, belieka priminti, kad šio „prakeikimo“, be jokios abejonės, egzistuojanti ir savo valią aiškiai išreiškusi kosoviečių politinė tauta siekia kur kas labiau, nei juodkalniečiai ar makedonai „tikresnės“ nepriklausomybės.
Galima sakyti, kad visa tai sudėtingų dalykų paprastinimas ir tai bus kažkiek tiesa, tačiau būtent mąstymo paprastumas kartais leidžia priimti efektyvius sprendimus. JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į šventus ir neliečiamus Jugoslavijos vidaus reikalus, kai taip buvo itin greitai nutrauktas albanų skerdimas šeimomis ir vijimas iš namų atiminėjant pasus valstybės, kurioje juos norima dabar priversti gyventi – geras įrodymas. Jokia tarptautinė teisė ir „pasaulinė tvarka“ ligi šiol realiai taip ir nepasiūlė, o manau, kad greit ir nepasiūlys visiems vienodai tinkamų receptų - ką daryti su valstybės įsigeidusiais „kaimais“. Kas yra Lietuva, kur žmonių kiek mažiau nei Manhattane – irgi, norint, galima svarstyti. Vadovaujantis realiąja politika, nematau ničnieko juokingo tame, kas kelia „liūdną šypseną“ G. Ronkaičiui. „Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną,”- teigia kolega. Aš irgi pakritikuočiau aptariamą I. Meliano teiginį - už nesuprantamą nuosaikumą įterpiant žodį “pusiau”. Mes privalome būti “už”, todėl, DĖL KO Rusija yra “prieš”. „Prieš“ ji yra todėl, kad, kaip minėjau, sugriuvusi Jugoslavija yra jos pačios mažasis analogas. Tad jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai būtent iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose bei ją kišti giliai į rankovę, kai kalbama apie Čečėniją. Tiesiog neįmanoma nepasimėgauti tokiu viešu „putinistų“ politinės šizofrenijos demonstravimu. JTO ji gali sau tai leisti dėl veto teisės ir branduolinio ginklo. O „visiškas izoliavimas“ Kosovui negresia. Ne visur „nusistovėjusią tvarką ginanti“ Rusija gali panauduoti tuos savo šventus kozirius.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 30