Naujienos
Kas bendro tarp muzikos ir politikos? Viena vertus lyg ir nieko, o kita vertus – pakankamai daug. Štai roko muzika dažnai yra asocijuojama su laisvės ir protesto dvasia. Galima prisiminti, kaip praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje savo potencialą atskleidė toks savitas reiškinys kaip „rusiškas rokas“, kuris įnešė indelį į Sovietų imperijos griovimą (kiek svarus buvo tas indelis ginčytina, tačiau jo poveikis nenuneigiamas). Po Sovietų sąjungos žlugimo rokeriai iš dalies prarado savo svarbą (populiarumą labai lengvai atkovojo gryno pasilinksminimo kultūra, kitaip – popsas), tačiau šiandieninėje Rusijoje, kurioje kosminiais greičiais stiprėja autoritarinės tendencijos, rokerių žodis vėl gali tapti svarbus. Antra vertus, dar nežinia, kieno pozicijas jie palaikys šiandien.
Bet iš pat pradžių norėtųsi papasakoti apie vieną įvykį. Šių metų vasario 19 dieną savo gimtajame Omske mirė „rusiškos pank-muzikos tėvas“ Jegoras Letovas (pagal pasą – Igoris Letovas). Rašyti apie jį patį nėra paprasta, nes J. Letovas buvo nevienareikšmė asmenybė. Sovietmetį jo grupė „Graždanskaja oborona“ buvo visaip engiama, pats muzikantas „kalinamas“ psichiatrinėje klinikoje, vėliau priverstas slapstytis nuo saugumo struktūrų. Žlugus Sovietų sąjungai, J. Letovas visai netikėtai persimetė į radikaliųjų nacionalistų lagerį, įstojo į Eduardo Limonovo Nacional-bolševikų partiją. Daugeliui muzikanto gerbėjų tai buvo labai netikėtas žingsnis. Atsakymą į tai, kodėl J. Letovas pasirinko būtent tokį kelią, galima rasti jo kūryboje. Vienoje iš savo dainų jis pareiškė: „Bet kokiam režimui esant aš partizanas / Bet kokiai santvarkai esant aš anarchistas / Aš visada būsiu prieš...“. Kitaip sakant, J. Letovas stengėsi būti ištikimas savo meninei deklaracijai. Tačiau dešimto dešimtmečio pabaigoje politiniai žaidimai muzikantui pabodo ir jis, atsiribojęs nuo nacionalistų, grįžo prie meninės veiklos.
Vasario 24 dieną Sankt-Peterburge esančiame klube „Orlandino“ turėjo įvykti koncertas J. Letovui atminti. Kaip pranešė visuomenės informavimo priemonės, koncerto dieną klubo patalpas ne vieną kartą tikrino tai milicijos, tai OMON pajėgos, pasirengusios „duoti atkirtį galimoms provokacijoms“. Galiausiai, koncertas taip ir neįvyko, nes, pakilus į sceną pirmajai grupei, klube įvyko nedidelis gaisras. Pagal oficialią versiją, gaisras kilo dėl gedimo elektros instaliacijoje, tačiau šio įvykio liudininkai pastebėjo vieną įdomų faktą – gaisrininkų ir greitosios pagalbos tarnybų mašinos atvyko prie klubo pastato dar prieš įvykstant gaisrui, o evakuotis žmonėms iš klubo padėjo OMONo pajėgos. Kaip rusiško opozicinio portalo Grani.ru forume parašė vienas iš skaitytojų: „Valdžia bijo mirusio muzikanto“.
Tačiau, jeigu miręs muzikantas gali sukelti valdžiai tiek rūpesčių, tai ką galima kalbėti apie gyvuosius? Čia irgi nėra vieno atsakymo. Iš vienos pusės dabartinei Rusijos valdžiai pavyko „prijaukinti“ dalį kadaise galingo „rusiško roko“ atstovų. Kovo 2 dienos (prezidento rinkimų dienos) vakare vykusiame Raudonojoje aikštėje koncerte, palaikančiame taip vadinamą „Putino planą“, dalyvavo ir senos kartos rokeriai – „Čaif“, „Mašina vremeni“, ir jaunesni jų kolegos – „Splin“, „Bi-2“, „Nočnyje snaipery“. Visą koncertą vainikavo pagrindinės patriotinės rusų grupė „Liube“ pasirodymas, per kurį į sceną pakilo ir pats prezidentas Vladimiras Putinas su „išrinktuoju įpėdiniu“ Dmitrijumi Medvedevu. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.