Smogiant per sportą, kuris yra tapęs pasaulietine religija daugelyje pasaulio šalių, rizikuojama suerzinti daugelį apolitiškų žmonių ir nepasiekti trokštamo tikslo – išryškinti Tibeto problemą.
Tačiau bet tai aišku, kad Olimpinės žaidynės totalitariniam režimui pasirinkimus daro aštresnius.
Net patys brutaliausi partijos politikai ir slaptoji policija supranta, kad viešas žmonių mušimas tuo metu, kai stengiesi savo šalį pademonstruoti iš gerosios pusės, gali sudaryti kiek kitokį įspūdį.
O ką darys Kinijos valdžia, jei tūkstančiai atletų segės nelegaliais laikomus Dalai Lamos ženklelius?
Lengva pamišti, kaip niūriai vos prieš 25 metus atrodė Baltijos šalių perspektyvos atgauti nepriklausomybę. O įsivaizduokite Tibeto olimpinę rinktinę 2036-ųjų olimpiadoje.
Perdedama? Galbūt. Tačiau mažai kas 1980-aisiais būtų lažinęsis, kad Estijos, Latvijos ar Lietuvos komandos kada nors savarankiškai dalyvaus sportiniame renginyje.
Henrikas Šimkauskas
Naujienos




















Dolčė Vita 2008-03-30 20:01
Nereikia boikotuoti, reikia paremti, persirišti Tibeto vėliavomis plaukus, arba iš viso -...
Straipsnio originalas 2008-03-30 18:11
http://www.economist.com/daily/columns/europeview/displaystory.cfm?story_id=10918046
Būtų 2008-03-29 15:03
Būtų išdidu, malonu ir viltinga skaityti šią šventą tiesą jei nenaikintų šiandien...
deimanciuks 2008-03-29 11:43
Taip! Taip! Taip! Aš irgi visąlaik taip galvojau - jau kas kas o lietuviai gali suprasti Tibeto...