Naujienos
Ar prisimename, kaip prieš gerą dešimtmetį ne vienas Lietuvos vaikiščias užaugęs norėjo būti toks kaip komisaras Katanis? O ne viena mergina dėl jo slapčia braukė ašarą? Gražus komisaras, nelaimingas jo asmeninis gyvenimas, atkakli vienišiaus kova dėl teisingumo prieš galingą, suktą daugiagalvę Sicilijos mafijos hidrą? Atrodo, tokie buvo pagrindiniai šio serialo privalumai - galvos nededu, nes nelabai pamenu tuos senus gerus laikus.
Jei kam patiko anas serialas, neabejotinai turėtų patikti ir “Baltų lankų” neseniai išleista knyga “Vandens forma”. Ją perskaičiau per vieną trumpą šeštadienio vakarą. Nepretenzingas stilius, neįkyrūs veikėjai - netgi, sakyčiau, per daug neįkyrūs - truputis humoro, intrigos, krūva žmogiškų silpnybių - štai ir detektyvas.
Pagrindinis herojus komisaras Montalbanas - tikras vyras. Kaip ir dera tikram vyrui, skaitytojui jis pristatomas lovoje su savo gyvenimo meile. Tegu niekas nepamano, kad jis koks mėmė. Beje, kadangi jis yra toks šaunus, tai turi dar vieną nelaimingai jį įsižiūrėjusią mergiotę, į kurią jis nekreipia dėmesio. Ir šiaip jis šaunus - padeda senukui, kuris iš pavydo jaunesniam konkurentui nori nusižudyti. Aišku, savo amate jis nepralenkiamas - ne tik atskleidžia slaptus motyvus, slaptas aistras ir interesus, bet ir sumaniai žaidžia kitų likimais. Kas dar? Be abejo, jis apsuptas šimto nevykusių ir bukų policininkų, dešimties šliužų politikierių, keleto parsidavėlių advokatų, ištvirkusios švedės ir dar visokių kitokių dvasinių padugnių. Mielieji skaitytojai, užtikrinu - tikras malonumas sekti, kaip jis negailestingai demaskuoja jų veidmainišką šventeiviškumą, jų jokios moralės negrįstus gyvenimo vingius. Jautresnės sielos žmogus čia gali net ir dvasinį katarsį pasiekti.
Neaprašinėsiu šios knygos turinio - koks malonumas paskui ją skaityti. Geriau pateiksiu keletą autoriaus atsakymų vienoje internetinėje diskusijoje. Tai geriau atskleis autoriaus detektyvo sampratą:
- Detektyviniai romanai laikomi laisvalaikio žanru, antrarūše literatūra, tačiau juos rašė ne vienas didžiųjų autorių. Kaip reikėtų šį žanrą reabilituoti?
- Nenoriu jo reabilituoti. Ir meilės romanų yra tokių, kuriuos po trečio puslapio padedame į šalį, tačiau yra ir puikių kūrinių, įėjusių į literatūros istoriją. Tas pats tinka ir detektyvams. Jie pradėti kurti kaip vartotojiškas žanras, kaip geras palydovas kelionėje ar skaitalas prieš užmiegant, bet didieji rašytojai šią paraliteratūrą pavertė literatūra tikra šio žodžio prasme.
- Koks psichologinis mechanizmas garantuoja detektyvinio romano sėkmę?
- Skaitytojas turi jaustis lygus su bylos tyrėju. Detektyve negalima sukčiauti. Didieji žanro teoretikai teigia, kad skaitytojas privalo turėti lygiai tuos pačius pradinius duomenis kaip tyrėjas. Manau, kad man tai pavyko tik viename romane.
Andrea Camilleri gimė 1925 metais Porto Empedocle (Agrigento rajonas), o šiuo metu gyvena Romoje. Režisierius, teatro ir televizijos spektaklių kūrėjas, esė apie teatrą autorius. Nuo 1949 metų dirba režisieriumi ir scenaristu. Jo vardas susijęs su geriausiais detektyvų ekranizavimais Italijos televizijoje, kurių pagrindiniai veikėjai - leitenantas Šeridanas ir komisaras Megrė. Ilgainiui greta šios veiklos A. Camilleri ėmėsi ir literatūrinės kūrybos, parašė svarių romanų, kurių veiksmas vyksta Sicilijoje. Tačiau didžioji šlovė atėjo sukūrus komisarą Montalbaną, pagrindinį detektyvinių romanų herojų, tikrą sicilietį, mėgstantį gerai pavalgyti ir pirmenybę prieš kitus malonumus teikiantį gerai knygai. Išgalvotame Sicilijos mieste ant jūros kranto gyvenantis inspektorius Montalbanas pirmą kartą pasirodė knygoje “Vandens forma”. Jo knygos išverstos į daugelį Vakarų Europos kalbų (taip pat japonų).
Jei ką įtikino ši trumputė anotacija, šią knygą galite nusipirkti internete.
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.