Naujienos
Visgi, mano galva, tokia veiklos diferenciacija tarp trijų stambių institucijų yra ne visai tai, ko šiuo metu reikėtų tokio dydžio šalies, kaip Lietuva, kultūrai. Didžiausią problemą aš (ir ne vien aš) matau įsigalėjusiame gigantomaniškų daugiafunkcinių kompleksų, daugiau bendro turinčių su turizmo skatinimu, nei su gyvais kultūros procesais, kulte.
Toks „multipleksinis“ entuziazmas būdingas tai raidos stadijai, į kurią jau įžengė Lietuva – kai pinigų (bent jau tam tikroms šalies gyvenimo sritims) netrūksta, bet šalies tapatybė dar neaiški. Pagal tokią konglomeracijos logiką pirmiausia pradėjo veikti stambūs prekybos ir pramogų centrai (to pasėkmė – parduotuvių išsikraustymas iš senamiesčio ir centro, bent jau mažesniuose miestuose). Dabar pagal ją pradeda veikti ir kultūros centrai – vietoj keliolikos skirtingą tapatybę turinčių mažų, bet gyvybingų kultūros institucijų, išbarstytų po visą Vilnių ar visą Lietuvą, atsiranda vienas kelias institucijas talpinantis (ir neišvengiamai jas niveliuojantis) arba tokių institucijų funkcijas perimantis stambus kompleksas.
Kaimyninėje Latvijoje bent jau iki šiol šiuolaikinio meno „scena“ vystėsi pagal kitokį, labiau decentralizuotą modelį. Aktyvios, novatoriškos ir stiprios šiuolaikinio meno institucijos ir laboratorijos veikia ne tik Rygoje, bet ir, pavyzdžiui, Liepojos priemestyje Karostoje ir kituose mažesniuose miestuose. Ne viena iš šių (beveik išimtinai nevyriausybinių) organizacijų neišaugo tiek, kad užgožtų kitų veiklą; priešingai, latvių institucijos aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir remiasi labiau tinkliniu veiklos modeliu.
Lietuvoje tokia situacija netapo realybe ir, ko gero, turės dar mažiau šansų ja tapti po to, kai bus pastatytas Guggenheimo-Ermitažo muziejus. Vis dėlto nei Lietuva, nei jos sostinė nėra tokios didelės, kad galėtų išlaikyti (vartoju šį žodį ne finansine prasme) ir keletą stambių institucijų, ir platų mažesnių organizacijų tinklą. Tuo tarpu esu linkęs manyti, kad būtent aktyvus „mažo lygio“ kultūros (angl. grassroots culture) gyvenimas, kai veikia daug mažesnių, tačiau skirtingų ir įdomių galerijų, teatrinių ir koncertinių erdvių, informacinių centrų ir t. t., galėtų užtikrinti Lietuvos kultūros gyvybingumą ir net patrauklumą svečiams iš užsienio. Kalbant trumpiau – reikėtų kultivuoti ir optimizuoti esančią infrastruktūrą, o ne tikėtis didžiulių permainų iš gigantiškų projektų.
Tą, atrodo, patvirtina ir mano kalbintos dailėtyrininkės Skaidros Trilupaitytės žodžiai: „Prisiminkime, jog tuo metu, kai Bilbao pradėtas planuoti Guggenheimo muziejus, ten jau vyko miesto regeneracijos, radikalių urbanistinių pertvarkymų procesai. Bilbao atgimimas yra tų procesų dalis, o ne vien Guggenheimo muziejaus nuopelnas.“ Todėl, anot jos, lyginti šiuo požiūriu Bilbao ir Vilnių yra nekorektiška – nebent tokie urbanistiniai pertvarkymai Lietuvos sostinėje yra iš tikrųjų planuojami.
Be to, pasak S. Trilupaitytės, į Ispaniją didelius turistų srautus pritraukia tos šalies klimatas bei kurortai, o Bilbao lankymas natūraliai tampa tokių kelionių dalimi. Pašnekovė teigė negalinti pasakyti, kas į Vilnių galėtų privilioti tokius smalsių, bet taip pat ir visko mačiusių vidurinės klasės keliautojų iš turtingesnių šalių srautus. Pratęsdamas jos mintį, drįsčiau teigti, kad, jei lankytojams iš užsienio nebus įdomus pats Vilnius kaip miestas (ar Lietuva kaip šalis), vien dėl Guggenheimo-Ermitažo muziejaus jie čia vargu ar važiuos.
palivalka 2008-05-06 00:44
Mažos įdomios galerijos realybei skamba labai shady, ypač dėl to, kad nėra jokių prielaidų...
ne į temą, bet labai svarbu 2008-05-01 00:19
MOKESTIS UŽ MOKSLĄ – APGAULĖ!Norimas įvesti mokestis už aukštąjį mokslą ne skatins...
aiskumas 2008-04-30 20:37
Galutine pastraipa visiskai teisinga, tik butina prideti, kad cia gyvenanciu zmoniu menines...
zuokui 2008-04-29 18:04
siulau is pradziu pakeisti Vilniaus klimatines salygas, geriausia butu esama kliumatine zona...