Naujienos
Vytauto Landsbergio ir Alvydo Nikžentaičio ginčas Lietuvos istorijos temomis tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dviejų skirtingų profesijų atstovų – politiko ir istoriko – nevienodų patirčių problema.
Žvelgiant giliau – nesusikalbėjimas konceptualus: istoriniams faktams mėginama suteikti skirtingas prasmes ir šios nevienodos traktuotės toli pranoksta šiandienines politines aktualijas.
Istorinių faktų prasmės glaudžiai susijusios ir su mūsų visuomenės bei valstybės identiteto tapsmu: kas mes esame šiandien ir kuo norime būti – laisvi, savarankiški, Vydūno žodžiais tariant, „sau žmonės“ ar nekritiški, nelabai sąmoningi, savo praeitį menkai teišmanantys, todėl nepajėgūs nei jos aiškiai suvokti, nei blaiviai interpretuoti. Pastarosios rūšies žmonės, kaip liudija įvairių tautų istorinė patirtis, paprastai nebūna pajėgūs nei pajusti savosios visuomenės lūkesčių bei siekių, nei jų tinkamai atstovauti, įsipareigojusiai ginti.
Šią alternatyvą, žinoma, šiek tiek „užaštrinau“, gyvenime idealių pavidalų pasiekti beveik niekada nepavyksta. Tačiau pažvelgti iš arčiau į V. Landsbergio ir A. Nikžentaičio istorijos matymo perspektyvas vis dėlto verta. Verta dėl to, kad nors šie visuomenėje gerai žinomi žmonės ginčijasi dėl istorijos, bet kalba apie dabartį, o šio ginčo išvados turės reikšmės ir ateičiai. Kadangi teisingai pastebėta: „Kai Nojus statė laivą – nelijo“...
Ginčas – nenaujas. Jau prieš dvejus metus A. Nikžentaitis viešai skundėsi, esą politinė Seimo frakcija (šiuo atveju – konservatorių) gviešiasi cenzūruoti „mokslinio darbo“ praktiką. A. Nikžentaičio pareiškimo tonas jau tada vertė gūžčioti pečiais: istorijos instituto direktorius su moksliniais laipsniais ginčijasi per laikraščius su kažkokiais anonimais ir istorijos diletantais iš „konservatorių frakcijos“? Jei tai bergždi svaičiojimai, kaip tai galima suprasti iš A. Nikžentaičio pasisakymo, kam tiek garbės ir dėmesio nežinomiems istorijos neišmanėliams? Riksmas apie „cenzūros grėsmę“ dabartinėmis aplinkybėmis gali būti suprantamas, geriausiu atveju, kaip retorinė figūra, kaip tam tikras publicistinis falcetas dėmesiui į save atkreipti, bet ne kaip savo profesinę padėtį jaučiančio mokslininko įspėjimas.
Neseniai „Atgimime“ pasirodęs V. Landsbergio straipsnis patvirtino, kad A. Nikžentaičio argumentai nėra nei tokie jau vienareikšmiški, nei savaime suprantami. Priešingai, nauja ir gan irzli A. Nikžentaičio reakcija tik patvirtina senovės romėnų istoriko Tacito įžvalgą: „Jūs įsižeidėte dėl priekaišto? Vadinasi, pripažinote, kad jis galėjo būti pelnytas“.
Nesu istorikas ir nesirengiu būti arbitru politiko ir istoriko ginče. Tikrai nebūčiau praleidęs progos patylėti, jeigu istoriko kovoje su politiku būtų naudota mažiau publicistinės retorikos, daugiau įtikinančių istorinio arsenalo argumentų. Tačiau kai Istorijos instituto direktoriaus „sunkioji artilerija“ – ne aukščiausios kategorijos publicistika, jo neturėtų stebinti, kai į svarstymus istorijos temomis įsiterpia ir žurnalistai. 2 psl. >
V.Valiušaits - Nemunaičiui iš Vakarų 2008-05-02 21:13
Labai taikli pastaba. Dėkoju.
Nemunaitis is vakaru 2008-05-02 06:37
Nereikia buti istoriku. Valstybe nustoja savo de facto suverenumo, ta diena kai okupuojama...
Nerijus 2008-05-01 00:25
MOKESTIS UŽ STUDIJAS2,000 – 40,000LT PER METUS!!!TAI JAU NUSPRĘSTA!§ tai nusprendė...
Atvirai---inž 2008-04-30 19:08
Na gal čia Jūs per griežtai. Ir tie 1612. kažkaip nepagalvojau, kd ir Istorija gali...