Naujienos
V. Šucha
Šie metai paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Kovo mėnesį oficialiame atidarymo renginyje dalyvavo Europos Komisijos Švietimo ir kultūros Generalinio Direktorato Kultūros, komunikacijos ir daugiakalbystės direktorius Vladimiras Šucha. Pateikiame pokalbį su juo, kuriame V. Šucha kalba apie tarpkultūrinį dialogą, kultūrų „vertimą“ ir atvirumą įvairovei.
Ko gero, vieni geriausių filmų, kalbančių apie istoriškai skirtingų kultūrų tarpusavio supratimo problemą, yra rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“, sukurta pusiau priverstinės tremties Italijoje metu, ir italų poeto bei scenaristo Tonino Guerros dokumentinė juosta „Kelionės metas“ („Tempo di viaggi“), pasakojanti apie kelias dienas, kurias Tarkovskis ir Guerra praleidžia keliaudami po Italiją ir ieškodami tinkamos natūros „Nostalgijos“ filmavimui. Abu filmai pateikia tam tikrus klausimus, kurie yra kartu ir paprasti, ir metaforiški. Atrodo, kad šie klausimai vis dar aktualūs ir šiandien, nors tarpkultūrinė komunikacija nuo 1980-ųjų, kai buvo sukurti minėti filmai, padarė reikšmingą pažangą.
Pirmas klausimas yra susijęs, iš pirmo žvilgsnio, su poetine kalba, tačiau galime pastebėti ir platesnę jo potekstę. Filme „Nostalgija“ rusų poetas Gorčakovas pataria savo italei asistentei ir vertėjai Eugenijai išmesti į italų kalbą išverstų Arsenijaus Tarkovskio (režisieriaus tėvo) eilėraščių knygą, teigdamas, kad išversti poeziją yra neįmanoma. Ar šio teiginio negalime taikyti ir bet kuriai kultūrai kaip visumai? Ar konkreti kultūra gali būti iki galo „išversta“ ir suvokiama „svetimam“ – žmogui, kuris neaugo šioje kultūroje?
Tai yra labai geras klausimas, ir nelengva atsakyti į jį keliais žodžiais. Tarpkultūrinio dialogo skatinimui, pasitelkiant šūkį „Kartu įvairovėje“ („Together in diversity“), šios vertimo proceso ir jo galimybių problemos yra neabejotinai svarbios. Viena vertus, Tarkovskio Gorčakovas yra teisus, kai kalba apie poezijos vertimo sunkumus, ir „Nostalgija“ apskritai labai giliai nagrinėja šią temą. Tačiau visgi esu labiau linkęs remtis vokiečių filosofo Walterio Benjamino idėjomis apie „vertėjo užduotį“. Benjaminas skelbia, kad tikra ir gryna teksto kalba gali atsiskleisti tik vertimo procese, nes tuomet ji suvienija visas skirtingas kalbas savotiškame „dvasiniame užbaigtume“. Jei šį grynai filosofinį požiūrį palyginsime su mūsų praktinėmis kultūrinio raštingumo ir tarpkultūrinės kompetencijos sąvokomis, pamatysime, kad tikslus kultūrinių tradicijų vertimas ir nėra mūsų siekis; veikiau tai yra bendradarbiavimu pagrįsti mainai. Tik tokio pobūdžio vertimo procesai leidžia mums pažinti vieniems kitus ir sukurti bendrą dvasią. Būtent tai – dalyvavimą, į(si)traukimą bei mainus – ir bando skatinti visi Europos kultūrų dialogo metų projektai.
Kitas klausimas yra susijęs su pirmuoju. T. Guerros filme „Kelionės metas“ Tarkovskis yra nepatenkintas tuo, kad Guerra visą laiką rodo jam vietas, kurios yra be galo gražios, tačiau pernelyg „turistinės“. Kitaip tariant, Tarkovskiui pristatomas stereotipinis Italijos vaizdas, kuris gali turėti mažai bendro su realybe. Šiandien dažnai atrodo, kad dauguma kultūrų yra „išverčiamos“ labai panašiu supaprastintu būdu, pristatant tik stereotipinius atributus, kurie neva turėtų atstovauti šių kultūrų „autentiškam“ gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, Balkanų gyventojų kultūra – tai pašėlusi varinių pučiamųjų muzika, arabų ir turkų – kebabai, airių – „Guinness“ alus ir Šv. Patriko diena. Tačiau ar galima tokiu „turistiniu“ būdu iš tikrųjų susipažinti su kita kultūra, ypač jei esi namie? Kaip galima atskleisti visą kitos kultūros turtingumą, o ne vartotojišką akimirksniu atpažįstamų „neatsiejamų elementų“ rinkinį? 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.