Naujienos
News Bridgepix nuotr.
Kaip mes atpažįstame save ir praeitį? Dažniausiai per madas, rūbus, detales, pokalbius, jaukius ir slogius prisiminimus. Dar dažniau – per veidus, ženklus, garsus, muziką, filmus. Viena aišku – esama muzikantų, aktorių, dainininkų, kurie mums simbolizuoja mūsų pačių vaikystę, jaunystę ir brandą. Kitaip tariant, mes save rekonstruojame per kitus.
Vieni menininkai kone tobulai leidžiasi formuojami savojo laikotarpio, o kiti patys aktyviai jį formuoja. Tai dvi vienodai svarbios socialaus talento pusės: per tave laikotarpis atpažįstamas arba todėl, kad tu su juo susilieji ir atveri jo formas, arba todėl, kad tu priešiniesi jam ir sąmoningai tampi jo alternatyva. Vieni myli savo metą, kiti jo nekenčia ir bodisi juo. Esama ir tokių, kurie priima savo laikotarpį kaip autentišką tikrovę, bet kritiškai išmėgina save ir aplinką likdami savimi ir iki galo nesitapatindami su niekuo.
Kad ir kaip būtų, filosofo arba sociologo plunksnai svarbios abi šios santykio su gyvenimu ir epocha pusės. Kas yra talentas, jei ne mus į save sugrąžinanti ir save analizuoti bei savyje susivokti priverčianti kažkieno kūrybos jėga? Sykiu talento dalis yra ir jį atpažįstantieji bei pats to atpažinimo procesas.
Kas kalbės apie mūsų laikotarpį Lietuvai ir pasauliui po kelių dešimtmečių? Su kuo mes siesime dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios Lietuvą? Italų kino režisierius Ettore Scola klasikiniu tapusiame savo filme „Balius“ XX amžiaus istoriją atvėrė per muziką ir šokį. Ar kas nors pamėgins Lietuvoje atverti pastarųjų kelių dešimtmečių dvasią per mūsų populiariąją kultūrą?
Praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Lietuvos atmosferą stipriai paženklino lietuvių teatro ir kino iškilimas – be Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ Kauno dramos teatre, Jono Jurašo, Juozo Miltinio ir įstabių Panevėžio dramos teatro aktorių, kino meistrų apie lietuvių kultūros pakilimą bylojo žurnalo „Nemunas“ pasirodymas, Modrio Tenisono pantomimos trupė, lietuviškojo roko suklestėjimas (iki brutalaus jo nužudymo po Romo Kalantos žūties).
Suprantama, kad po 1972 metų geriausia ir įdomiausia, kas buvo mūsų kultūroje, pradėjo telktis sferose, kurios buvo prieinamos tik siauresniems sluoksniams – vis labiau rafinuotėjusiame, į hermetizmą ir metaforišką, ironišką santykį su tikrove palinkusiame teatre, eksperimentiniame ir avangardiniame džiaze, akademinėje muzikoje.
Populiariosios kultūros tapimas svarbia socialinių pokyčių atvėrimo terpe Lietuvoje išryškėjo Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais, o Sąjūdžio metais ši tendencija dar labiau sustiprėjo. Pakanka paminėti keistą ir gal jau stipriai primirštą, bet savaip įdomų ir dabar jau neabejotinos istorinės vertės turintį Arturo Pozdniakovo muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“, sukurtą daugiau nei prieš dvidešimt metų.
Šis filmas buvo sukritikuotas profesionalių kino kritikų – iš už ištisinio videoklipo estetiką, ir už neoriginalius meno sprendimus. Pavyzdžiui, garsiajai „Anties“ dainai apie zombius skirtame klipe vaizduojama, kaip skustuvas lėtai perpjauna moters akies vyzdį – tai Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dali garsiojo filmo „Andalūzijos šuo“ (1929) epizodo citavimas be kabučių. Kita vertus, juk ir pati šaunioji „Anties“ daina apie zombius yra australų „postpankroko“ grupės „Men at Work“ dainos „Down Under“ perdirbinys. 2 psl. >
Vainius 2008-05-06 22:29
Tik nepradėkit čia apie tuos savartynus ir apie tai kaip NATO, ES ir JAV - didžiausi priešai :D
laikotarpį sukūrę ir laikotarpį sugriovę (Donskiui) 2008-05-06 02:20
Praeitį ir save mes atpažįstame iš to, kad žmogus galėjo pragyventi iš 120 rublių. Kaip...
Vainius 2008-05-06 01:34
Man tik truputį keistai atrodo Alinos sugretinimas su Mamontovu ar kad ir Jurga. Nieko prieš...
tomas 2008-05-05 13:58
kiek klaidų! Ar turite redaktorių? Jeigu ne, tuomet kreipkitės, pagelbėsim su rašyba.