Naujienos
Visada sielojausi, jog tik palyginti nedidelė mūsų politikų dalis iš tikrųjų išmano Lietuvos ir kitų šalių etninę bei politinę istoriją. Dėl šios priežasties jie neretai ne tik nusišneka, bet ir balsuoja už mūsų vidaus ir užsienio politikai žalingus sprendimus.
Žinoma, tai ne tik politikų, bet ir visos mūsų visuomenės problema. Dažno lietuvio istorinė atmintis siekia tik dvidešimtąjį amžių arba kažkokiu keistu būdu peršoka į jį tiesiai iš mitologizuotos pagoniškų apeigų ir ikiunijinių kunigaikščių gadynės. Dar mažiau žinome apie artimesnių ir tolimesnių tautų ir šalių istorijos raidą (nebent apie buvusią SSRS), dėl ko dažnai nesugebame adekvačiai įvertinti jose susidariusios situacijos ir korektiškai palyginti ją su analogiška Lietuvos patirtimi. Istorijos neišmanymas nėra vien tik humanitarinio išsilavinimo spraga, jis suponuoja ir mūsų mentaliteto ypatumus, įskaitant tam tikrą tautinio bei pilietinio nevisavertiškumo jausmą. Pastarojo priežastis – įsivaizdavimas, kad esame maža valstietiškos kilmės tauta, kurią visi visuomet skriaudė, ir kuri negali lygintis su šalimis, kurios lemia pasaulio likimą.
Visą tai prisiminiau, kai mūsų Seimas jau antrąsyk nesugebėjo apsispręsti dėl Kosovo Respublikos nepriklausomybės pripažinimo. Jau esu rašęs apie Kosovo etninę istoriją, todėl šįkart pabandysiu atremti „politologinius“ naujos valstybės pripažinimo priešininkų teiginius, kuriais reiškiamas susirūpinimas dėl Kosovo pripažinimo „neteisėto“ pobūdžio ir dėl jo tariamos žalos Lietuvos nacionaliniams interesams.
Valstybės ir jų sienos nėra amžinos, bet tai visai nereiškia, kad nepriklausoma valstybe gali tapti bet kuri ja apsiskelbusi teritorija. Tokiais atvejais būtinas tarptautinės bendruomenės - daugumos civilizuoto pasaulio valstybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų pritarimas, o šios nėra linkusios skatinti valstybių fragmentacijos – tai matome iš Kipro, Bosnijos ir Somalio pavyzdžių. Juolab tai pasakytina apie teritorijas, kurios buvo paskelbtos „nepriklausomomis“ ne vietinių gyventojų laisvo apsisprendimo, o svetimos ginkluotos jėgos veiksmų dėka. Juk ne paslaptis, kad Gruzijos Respublikos Abchazijos autonomijoje 1992 metų pradžioje abchazai tesudarė 17 procentų visų gyventojų (kiti vėliau buvo išvaryti), tai apie kokį šios su Kosovu visiškai nepagrįstai lyginamos teritorijos laisvą apsisprendimą galima kalbėti?
Kai kurie mūsų „proto bokštai“ nusišnekėjo iki to, kad pradėjo gąsdinti tautiečius Vilnijos ir Klaipėdos krašto atsiskyrimu, neva gresiančiu Lietuvai Kosovo pripažinimo atveju. Gal ir prarastume kokį rajoną, jei kada nors sumanytume, kaip S. Miloševičius Kosove, vykdyti jame etninį valymą, bet tikrai tai nebūtų „Kosovo precedento“ pasekmė. Ir apskritai etninių ribų ir valstybinių sienų sutapimas yra greičiau išimtis, negu taisyklė. Iš dabartinių Europos valstybių savo „teritorinių“ (kompaktiškai gyvenančių) tautinių mažumų neturi tik Islandija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija, Malta, Slovėnija ir Albanija. Pagal „proto bokštų“ logiką, beveik visose kitose Europos šalyse turėtų lietis kraujo upės, nes daugumos jų vyriausybės jau yra pripažinusios Kosovo nepriklausomybę. 2 psl. >
Imantas Melianas 2008-06-20 12:03
Austrai buvo vokiečiai bent iki 1918 metų. Subyrėjus Austro - Vengrijos imperijai, valstybė...
Austras 2008-05-18 21:58
Citata:Austrai (ir net olandai) kažkada buvo vokiečių, o dabartiniai makedonai – bulgarų...
Nurchaci to Nunachi 2008-05-12 13:34
O štai tavo komentaras tai labai turiningas. Galėjai parašyti tiesiog "hav - hav". Arba "au -...
Nunachi 2008-05-11 23:03
Absoliuiai tuscias komentaras. Kaip ir visos kitos sio "autoriaus" rasliavos.