Naujienos
Praeitą savaitę buvo pranešta, kad speciali Latvijos komisija, sukurta sovietinės okupacijos laikotarpio žalai įvertinti, baigė savo darbą. Nors žalos dydis oficialiai dar neįvardytas, pranešama, kad Latvija gali reikalauti iš Sovietų sąjungos teisių perėmėjos Rusijos apie 3-5 mlrd. dolerių kompensacijos. Tai yra keturis kartus mažiau negu už sovietinės okupacijos padarinius reikalauja mūsų šalis. Galima priminti, kad analogiška komisija Lietuvoje įvertino sovietinės okupacijos žalą 20 mlrd. dolerių.
Numanoma, kad žalos atlyginimo klausimą Latvijos prezidentas Valdis Zatleras gali iškelti per artimiausiu metu planuojama vizitą į Rusiją. Nesunku nuspėti ir Maskvos reakciją į tai. Vargu ar ji kuo nors skirsis nuo reakcijos į analogiškus Lietuvos reikalavimus. Į bet kurį bandymą įrodyti sovietinę Baltijos šalių okupaciją ir išreikalauti už tai kompensaciją Rusija reaguoja labai skausmingai. Atsakymų į šias pretenzijas spektras svyruoja nuo pareiškimų apie tai, jog visi Baltijos šalių reikalavimai yra nepagrįsti ir rimtai vertinami nebus iki grasinimų pateikti atsakomąją sąskaitą už sovietmečio investicijas į Baltijos šalių ūkį ir pan.
Lietuvos patirtis (žalos atlyginimo reikalaujame jau nuo 2000 metų) rodo, kad iš nukentėjusios šalies pusės yra galimas dvejopas požiūris į žalos atlyginimo klausimą. Kitaip sakant, šiuo atveju yra galimos dvi pozicijos. Viena jų yra radikalesnė, ir anot jos šalininkų, reikia daryti nuolatinį spaudimą Rusijai – reguliariai priminti apie sovietmečiu padarytą žalą, principingai siekti, kad būtų pripažintas istorinis okupacijos faktas ir reikalauti atlyginti atitinkamus nuostolius.
Kita pozicija nėra tokia radikali. Jos atstovai atsargesni ir mano, kad reikia vengti tiesioginės konfrontacijos su Rusijos valdžia, nes tai gali tik dar labiau sugadinti santykius ir pagilinti susipriešinimą su Maskva. Siūloma laikytis kitokios strategijos – ieškoti galimybę pateikti pretenzijas taip, kad jos nuskambėtų svariai. Šios pozicijos atstovai pabrėžia, kad šiandieninė Rusijos valdžia jokiu būdu nesileis į kalbas dėl okupacijos žalos atlyginimo ir todėl gal vertėtų palaukti, kol į Kremlių ateis žmonės, su kuriais galima būtų pradėti tokį dialogą (tačiau, vertinant naujausius Rusijos politinio gyvenimo pokyčius, šito gali tekti laukti labai ilgai).
Ir vienos, ir kitos pozicijos atstovai turi savo argumentų. Pirmieji teigia, kad Rusijai negalima leisti pamiršti apie skolą represijos aukoms, ypač dabar, kai Maskva atsisako pripažinti sovietmečio nusikaltimus žmogiškumui. Kompensacija šiuo atveju gali tapti savotišku simboliu, pirmiausiai – Stalino režimo nusikaltimų pripažinimo ir šių nusikaltimų priliginimo nacistinės Vokietijos nusikaltimams (deja, šiandieninėje Rusijoje mintis parašyti lygybės ženklą tarp Stalino ir Hitlerio režimų vertinama vos ne kaip šventvagiška).
Antros pozicijos atstovai mano, kad nereikia tuščiai „siutinti lokio“. Rusija, nepripažįstanti Baltijos šalių okupacijos, tikrai, bent jau kol kas, neves derybų apie jokią kompensaciją. Tai yra faktas. Rusijai kompensacijos tema yra savotiškas tabu. Nuskambėjęs oficialiame lygmenyje šis žodis gali sustabdyti bet kokį konstruktyvų dialogą su Maskva, todėl suprantama, kodėl mūsų šalies diplomatai kartais labai atsargiai kalba apie galimybę reikalauti iš Rusijos nustatytos žalos atlyginimo. 2 psl. >
freq 2008-05-07 13:27
Ne, mane žudo tokie išsireiškimai, patalpinti į skliaustelius.... kaip kaks nors visai...