Ar turite šio bei to, verto investicijų? O kiek tai - "šis bei tas"? Prisimenu smagų turto apibūdinimą: "Jis nebežino, kiek turi pinigų su... tikslumu". Toliau - kiekvienam savas lygis. Vietoj taškų galima įrašyti "cento", "lito", "šimtų litų". Jei primiršote kokius 300 litų, vadinasi, esate hipotetinis smulkus investuotojas. Tarkime, su 30-40 tūkst. "laisvų" litų. Kaip elgiatės?
Tarkime, jums - trisdešimt ir jūs vis dar nekreipiate dėmesio į ekspertų patarimus investuoti į diversifikuotą akcijų portfelį? O gal šešiasdešimt ir niekas negali priversti pirkti nuobodžius skolos vertybinius popierius? Jei visa tai teisybė, esate retas paukštis Lietuvos investicinėje rinkoje - smulkus investuotojas, ieškantis nepavojingų finansinių nuotykių.
"Investicijoje" (2003 m., Nr. 3 ir 5) patyrinėjau dvi "keistas" investicines rinkas - šiuolaikinės dailės ir leidybos. O liko jų dar devynios galybės - teatro, koncertų organizavimo, kino, muzikos leidybos... Paskutinė ypač viliojanti. Pažįstų kelis muzikos leidėjus, prodiuserius ir atlikėjus - jų sunkaus gyvenimo skundai virtuoziški ir įtikinami. Bet dar nė vienas šio verslo nemetė. Net atvirkščiai - plečia prekių asortimentus, steigia naujas prekyvietes, perka instrumentus ir sveiku protu nesuvokiamus pinigus išleidžia mažutėlaičiam mikrofonui. Ir meskit į mane akmenį, jeigu visa tai nedemonstruoja perspektyvios ir besivystančios rinkos. Lietuviai nebijo net Justino Frankelio (jis sukūrė MP3 grotuvą "Winamp" ir "Gnutella", programą, leidžiančią keistis muzikiniais failais ne per centrinį serverį, kaip tai darė "Napster", o tiesiai iš vieno kompiuterio į kitą. Šios programos dėka atsirado keitimosi tinklai "BearShare", "Morpheus", "LimeWire" ir kiti. Dabar švelniai pirataujančius vartotojus pagauti gerokai sunkiau) naujų atradimų - kol interneto vartotojų Lietuvoje nėra daug, mūsiškiai muziką vis dar perka.
Kokią muziką galima parduoti?
Geram produktui pirkėjas visada bus. Galima teigti, kad šiuolaikinė akademinė muzika yra absoliučiai nekomercinis produktas. Nors Lietuvos muzikos ir leidybos informacijos centre (www.mic.lt) man papasakojo, kad niša šiems dalykams puikiausiai gyvuoja. Tiesa, kiekvienoje šalyje yra sava specifika: JAV ir Jungtinėje Karalystėje yra mėgstamas Broniaus Kutavičiaus dramaturgiškai gerai suręstas minimalizmas, Europoje, ypač Vokietijoje, Ispanijoje, yra mėgstama Onutės Narbutaitės muzika. Bet smulkių investuotojų ši rinka nelaukia. Net ir populiarūs šiuolaikinės muzikos kūriniai reikalauja milžiniškų sąnaudų - kompozitoriaus, orkestro, idealus įrašas kainuoja tiek, kad šis žanras laukia tik vieno investuotojo - valstybės. Na, o valstybei dalyvavimas rimtosios muzikos versle atsiperka šimteriopai. Šiuolaikinė muzika valstybės įvaizdžio mozaikoje tiek pat svarbi kaip kariuomenė ir keliai. Dar daugiau - jei valstybė turi tokius kompozitorius kaip Arvo Partas Estijoje, Peteris Vaskas Latvijoje ar Krzysztofas Pendereckis Lenkijoje jau galima atidėti vieno kito prospekto rekonstrukciją 2 psl. >
Naujienos


















JUstas 2010-03-16 21:00
http://www.cashfiesta.com/php/join.php?ref=Jarutis