Justinas Žilinskas: Kosovo mazgas 14

Aleksandras Makedonietis, Europos Sąjunga, Prancūzijos Revoliucija, Būtent JAV, Per XIX, Woodrow Wilsonas, Vytautas Landsbergis, Generalinė Asamblėja, Jugoslavijos Karalystė, Romualdas Ozolas, Didžiąją Serbiją, Didžiąją Albaniją, Žemaitija, Nokia, Didžiosios Albanijos

14	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Kai Aleksandras Makedonietis atkeliavo į Frygiją, jam parodė bene painiausią galvosūkį antikiniame pasaulyje – Gordijo mazgą.

Orakulas išpranašavo, kad tas, kas išnarplios mazgą, valdys visą pasaulį. Karštakošis vaikinas, sušukęs: „O koks skirtumas, kaip aš jį atrišiu!“, čiaukštelėjo kardu. Tą pačią naktį Frygijos dangų užgriuvo žaibai ir audra – patys dievai žavėjosi būsimo pasaulio valdovo ryžtu.

Žvelgiant į tai, kaip bandoma spręsti Kosovo (arba Kosovos – taip šalį vadina albanai) problemą, dažnai atrodo, kad JAV ir Europos Sąjunga pagaliau nusprendė mostelėti tuo lemiamu Aleksandro kardu. Dešimt metų trypčiojus pagaliau buvo apsispręsta: Kosovo nepriklausomybei – žalia šviesa. Tačiau ten, kur smogia kardas, visada girdėti ne tik susižavėjimo kupinų šūksnių: „Koks žibantis plienas! Koks ryžtingas smūgis!“, bet ir pasipiktinimo, pasibaisėjimo: „Kas jums leido? Kodėl gadinate virvę? Aha, bepigu mojuoti kardu, kai kito rankoje tik aplūžęs ietkotis! Palaukit, atsiras ir jūsų kardui akmenukas!“

Kad ir kur, kad ir ką kalbėtum apie Kosovą – ramiai aptarti nepavyks. Viena pusė šauks, kad serbai, tie „Balkanų rusai“, vykdė genocidą ir kūrė panslavistinę  „Didžiąją Serbiją“. Antroji pusė replikuos, kad tai albanai ir jų Kosovo išlaisvinimo armija svajojo apie fašistinę „Didžiąją Albaniją“, todėl suvarė Kosovo serbus į porą anklavų ir degino jų šimtametes cerkves. Vieni sakys, kad Kosovas – tai serbų tautos lopšys, jų tautinis pasididžiavimas – tarsi Vilnius Lietuvai. Kiti atkirs, kad Kosovas Serbijai jau seniai teisėtai nepriklausė, kad albanai ten senesni gyventojai, o pagaliau serbai patys kalti, kad taip ilgai engė albanus – tegul dabar raško savo „politikos“ vaisius. Galų gale būtinai bus prisiminta, kad ir be kosovarų yra teritorinių etnosų, tautinių judėjimų, norinčių pabėgti iš valstybių, kurioms formaliai priklauso. O jeigu dar ir panžemaitiškai nusiteikę veikėjai, paskatinti Ch. L. Pichelio „istorinio“ veikalo „Žemaitija“, atsibustų? Kas būtų? Be to – jeigu Kosovas, tai kodėl ne Čečėnija? Kodėl ne Tibetas? Kurdistanas? Ir taip toliau... O kai pabendrauji, tegul ir internete, su pačiais kosovarais ar serbais? Kuo tikėti? Ką užjausti? Į kieno pusę stoti? Kas turėtų lemti poziciją – tarptautinė teisė, istorija, geopolitiniai interesai?

Šiame rašinyje aš nesistengsiu pateikti parengtų atsakymų. Jų paprasčiausiai nėra. Mano tikslas – pažvelgti į įvairius niuansus. Narplioti Kosovo klausimo neįmanoma neaptarus tautų apsisprendimo teisės  doktrinos ir su ja susijusių tarptautinės teisės principų. Iki šiol lietuviškose diskusijose apie Kosovą jie arba labai primityvinami, arba iš viso ignoruojami (neretai motyvuojant, kad reikia tiesiog palaikyti mūsų geopolitinius sąjungininkus). Todėl ir pradėsiu nuo nedidelės šio klausimo apybraižos.

Tautų apsisprendimo teisė: kas galima Jupiteriui?

Tautų apsisprendimo teisės aušra – JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. ir Didžioji Prancūzijos Revoliucija 1789 m., metusi iššūkį Liudviko XIV ir kitų absoliutų maksimai „Valstybė – tai aš“ (pranc. L‘etat c‘est mo). Būtent JAV nepriklausomybės deklaracijoje ir nuskambėjo: mes, Jungtinių Amerikos Valstijų tauta, nusprendžiame atsiskirti nuo Anglijos karūnos. Mes, tauta, turime teisę keisti valdžią, jeigu ji nevykdo savo pareigų ar piktnaudžiauja galia. Per XIX amžių imperijų Europoje galutinai išsikristalizavo nacionalinės (tautinės) valstybės idėja, nuvilnijo „tautų pavasaris“, apie jį rašė net Maironis: „Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, / Pavasaris eina Karpatų kalnais, / O Lietuvai mūsų nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.“   2 psl. >