Naujienos
Šeštadienį (05.10) „Naujasis Baltijos šokis“ pateikė intensyviausią programą, kuri dėl absurdiškiausių poilsio ir darbo dienų rokiruočių pasirodė itin varginanti. Po iš praėjusio penktadienio atkeltos darbo dienos – beveik šešios valandos akis į akį su judesiu pasakojamomis istorijomis, dalijamomis mintimis, meninių idėjų rezultatais. Šioje gausioje programoje pirmą kartą pasirodė ir festivalio dalyviai lietuviai.
Švedų choreografo Martino Forsbergo kompozicijos maloniai nuteikė blaiviu kūrybinių gebėjimų ir laiko santykiu – keliolikos minučių pakako atskleisti ir choreografo mintis, ir atlikėjų kalbos savitumą. Griežta, racionali „In Style wih Pleasure“ plastika, kaip ir daugelyje šiuolaikinio šokio kompozicijų, derina konceptualią choreografijos architektoniką ir spontaniškus, netikėtus elementus – tiek kalbant apie bendrą struktūrą, tiek apie atlikėjų santykius ir jų individualią plastiką.
Vis pasigirstančios vyrų choro atliekamos melodijos turėtų kurti tam tikrą vertybinę įtampą, konfliktą tarp garso ir judesio, proto ir jausmų, bet šis sprendimas suveikia tik iš dalies. Kai kurie choreografiniai sumanymai, šokėjų plastinės faktūrų derinys, jų racionalus požiūris į savo atliekamą darbą įtikina, bet visuma vis dėlto lieka daugiau mechaninė, nauja meninė kokybė formuojasi sunkiai.
„Redo“
Šokio dialogas „Redo“ savo braižu panašus – kiek skiriasi šio epizodo vaizdinis pavidalas, formuojamas nešiojamo šviestuvo, kartais sukuriančio efektingų šešėlinių vaizdinių, o kartais tiesiog akinančio žiūrovus (nors reikia pasakyti, kad tuo atlikėjos tikrai nepiktnaudžiavo ir kreipdamos šviesos liežuvį į salę daugiausiai taikė į lubas). Pasauline premjera pagerbti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovai galėjo įsitikinti kryptingais choreografo ieškojimais, krypstančiais intelektualinių šaradų link (net ir programėlėje aiškinant pavadinimo dviprasmybes, kurios, akivaizdu, siekiamos atspindėti ir judesio kalba).
Antrojoje dalyje pasirodė „Aura“ – seniausias, didžiausią patirtį ir ko gero nuosekliausią praktiką turintis šiuolaikinio šokio kolektyvas Lietuvoje. Pernykštė premjera „Tabula rasa“, sukurta Kanados choreografės Barbaros Bourget, pirmaisias vaizdais nuteikė maloniai – santūri plastinė kalba, iškalbingi, bet vengiantys manieringumo judesiai, savitas solo ir duetinių scenų erdvinis sprendimas, apgaubtas švelnios šviesos, balkšvų kostiumų, nereikalingas emocijas slepiantis po baltu šokėjų veidų grimu, skleidė trapių jausmų estetiką. Avanscenoje įtaisytų trijų prožektorių dėka buvo sukurtas dinamiškas, šešėliais mirguliuojantis spektaklio prasmių laukas.
„Tabula rasa“
Vis dėlto įpusėjusi „Tabula rasa“ tarytum užsikirto, spektaklio kuriamos emocijos pradėjo kartotis, tarytum suktis ratu, į salę pasklido meditavyvi monotonija, deja, būdinga daugeliui pastaraisiais metais matytų šokio spektaklių. Šis užkratas lydėjo ir kitus šeštadieninio vakaro dalyvius. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.