Naujienos
Kol vieni groja prėską, ant „saugios“ ribos tarp pop ir alternatyvos balansuojančią muziką ir skundžiasi, kad jos Lietuvoje niekas nesupranta (skundžiasi programiškai, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių ateina į jų pasirodymus), kiti ramiai tyrinėja jiems asmeniškai įdomias garso teritorijas ir apie tariamai beviltišką šalies muzikos rinkos situaciją praktiškai nekalba. Po to, be abejo, neišvengiamai atsiranda pasekėjų, bendraminčių bei imitatorių, ir tada (jau visai kitų žmonių) paskelbiama, kad prasidėjo „nauja banga“, „sugrįžimas“, „atgimimas“ ar dar koks nors grandiozinis reiškinys.
Laimei, vilniečių grupė „.D.S..“ kol kas yra bene vieninteliai savo lygoje. Ir jau yra pastebėti, nors atėjo į nepriklausomo roko sceną kažkaip tyliai ir nepretenzingai. Aš, pavyzdžiui, apie „vienintelę lietuvišką post-roko grupę“ sužinojau tik iš šių metų festivalio „MountainRock“ pranešimo (nors jie koncertavo ir praėjusios vasaros „alternatyvos“ festivaliuose „Zoofest“ ir „Padarom“). O sužinojęs ir susidomėjau – kas tai per „vienintelė“ grupė, apie kurią iki šiol nieko negirdėjau.
Beveik tuo pat metu ar net šiek tiek anksčiau, atrodo, susidomėjo ir kiti žmonės. Po pasirodymo „MountainRock“ „D.S..“ jau spėjo sugroti keletą koncertų, išleisti nedidelio tiražo debiutinį įrašą „Distance“ nepriklausomame leible „Charivari Records“ ir originaliausio repertuaro dėka užimti ketvirtą vietą Dovydo Bluvšteino kasmet rengiamame jaunų grupių konkurse „EuroRock“ (o tai reiškia, kad jie turėtų pasirodyti ir antrajame festivalio „Be2Gether“ dublyje šią vasarą).
Maža to, jie jau spėjo įrašyti medžiagą antram įrašui „Perception“, kuris tikriausiai taip pat bus išleistas ne pačiu didžiausiu tiražu. Beje, dėl lietuviškų muzikos leidybos realijų „.D.S..“ vaikinai irgi nelinkę dejuoti, vietoj to išnaudodami tas galimybes, kurias galima išnaudoti. Gal vėliau tų galimybių bus ir daugiau, bet šiandien yra tai, kas yra. Nepriklausomos muzikos pasaulyje „pasidaryk pats“ ideologija paremta leidyba ir platinimas savo jėgomis praktikuojami jau seniai. Šiaurės Amerikoje riboto tiražo įrašų (dažnai apipavidalinamų pačių atlikėjų) mini-industrija apskritai klesti. O kas Lietuvoje dažniausiai skundžiasi, kad čia beveik neįmanoma išleisti įrašą, jei negroji „popso“? Vėlgi, tie patys grojantys „beveik-popsą“, bet kažkodėl labai pamėgę „alternatyvos“ laikyseną.
Ką girdime pirmajame „.D.S..“ diske, kurio 100 (jei neklystu) kopijų kaip tik ir apipavidalintos ir įpakuotos pačios grupės narių (svarbiausią vaidmenį šiame procese, atrodo, vaidino gitaristas Andrius, kuriantis ir grafiką – į kartoninės disko dėžutės vidų įdėtas bukletas su keliais grafikos darbais; kažkaip smagu patirti tą pas mus vis retėjantį įrašo daiktiškumą)? Tai muzika, kuri vargu ar patiks mėgstantiems ekspresyvesnį indie, punk ar alternatyvųjį roką; visas įrašas – tai viena beveik pusvalandžio trukmės kompozicija įmantriu pavadinimu „Soundscapes/Distantscapes“, kurioje nėra vokalo, užtat yra daugybė tamsokų, abstrakčių ir labai techniškų ritminių bei melodinių struktūrų. 2 psl. >
Kristupas 2008-06-08 02:13
Kaip matau vykes straipsnis. Vieni santykius aiskinasi. Kiti pavydi .d.s.. sekmes . Dar kiti...
palivalka 2008-06-08 01:42
Oi oi, interviu: http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1006437
la major 2008-06-07 17:30
Taip, Glassas ir Reichas - kvadratninkai, bet kvadratėlių turinys - unikalus, neskolintas ir...
ignas 2008-06-07 09:34
neveza, kad nesupranti kad kaip ir minimalizmas post rockos irgi turi savo sistema:) Glass'as ar...