Naujienos
„Neklausk, kam skambina varpai, jie skambina tau“ – būtent ši trumpa ištrauka iš Ernesto Hemingway‘aus romano puikiausiai nusako sekmadienio vakarą papuošusių rungtynių tarp Čekijos ir Turkijos esmę. Gaudžiantys varpai abi ekipas perspėjo apie pavojų – pralaimi ir keliauji namo. Atrodo, kad į šią žinią labiau įsiklausė turkai, kurie, net ir atsilikdami, nesudėjo ginklų ir galiausiai išplėšė taip trokštamą pergalę.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
„Kekšės į namus laimėtojams, smaukymas – prasilošėlių miniai“ – taip savo knygoje „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ rašė Hunteris S. Thompsonas. Nesupraskite šios metaforos pažodžiui, tačiau sutikite, kad ji itin taikliai atspindi šias rungtynes. Tikrai nesiruošiu gražbyliauti ir reikšti savo užuojautos vienais didžiausių šio čempionato nevykėlių tapusiems čekams. Dar po paskutiniojo jų susitikimo su Portugalijos ekipa rašiau, kad čekų svajonės bliūkšta. Dabar šios prognozės išsipildė ir sau kaupu...
Ši Čekijos rinktinė yra bene pati blankiausia nuo pat 1996 metų, kai ekipa buvo tapusi Europos vicečempione ir pavergusi milijonų futbolo gerbėjų simpatijas. Šioje rinktinėje tragiškai trūksta asmenybių, tokių individualybių, kokiomis buvo Pavelas Nedvedas, Patrikas Bergeris bei daugelis kitų auksinės kartos atstovų. Tokia asmenybe galėjo tapti Tomašas Rosickis, tačiau nelemta trauma užvėrė jam šio čempionato duris.
Karelo Brucknerio ekipoje vyraujantis atsargumas nužudė kūrybiškumą, racionalumas pavergė individą. Čekijos rinktinė buvo beveidė ir visame čempionate nuolat ieškojo savo žaidimo braižo ir, kai galbūt atrodė, jog pagaliau raktas į sėkmę buvo rastas, turkai rungtynių pabaigoje čekus tiesiog pribaigė. Čekų agonija virto ūžiančiu imperatoriaus Fatiho Terimo ordos triumfu.
Taip, iš pat pradžių sėkmingiau žaidė čekai ir Jano Kollerio įvartis buvo logiška pirmo kėlinio dalis. Turkų puolimas atrodė bedantis. Antrajame kėlinyje imperatoriaus (taip vadinamas turkų strategas F. Terimas) kariauna atsigavo. Čekų vartų link ėmė ristis atakos. Tiesa, pradžioje jos nebuvo itin pavojingos, tačiau palaipsniui intensyvėjo. Ganėtinai kiauras atrodė kairysis čekų gynybos kraštas. Ten rungtyniaujančiam Marekui Jankulovskiui gintis itin menkai padėjo Jaroslavas Plašilas. Tačiau čia pat patys turkai susilaukė šalto dušo. Tas pats gynyboje patinginiauti mėgstantis J. Plašilas 62 minutę smeigė antrą mirtina galėjusia tapti vinį į turkų vartus.
Po pasiekto įvarčio čekai visiškai aprimo ir leido smagintis turkams. Atrodo, kad Karelo Brucknerio auklėtiniai vėl nusprendė kliautis racionalumu bei, išstatę masyvius gynybinius įtvirtinimus, manė galėsią lengvai sugriauti visas turkų atakas. Deja... O galbūt ir laimei, to neįvyko.
Atrodo, kad čekai nepaklausė savo tautiečio Jaroslavo Hašeko sukurto herojaus Františeko Maternos patarimo. Šis kariuomenės savanoris šauniajam kareiviui Šeikui teigė: „Visa šlovė – tik dulkės ir vėjų gaudymas. Ikaras nusvilo sparnus. Žmogus norėtų būti gigantas, o tėra šūdo krūva. Nereikia tikėt atsitiktinumu, o kas rytą ir vakarą trenkt sau antausį ir primint, kad atsargumo niekada nėra per daug ir kad pavojinga perlenkti lazdą“ – taip šauniajam kareiviui Šeikui kalbėjo Františekas. Nudegė sparnus Ikaras, nudegė ir čekai. Atrodo, kad čekai pradėjo per anksti tikėti pergale ir už tai buvo skaudžiai nubausti. Jie leido turkams įsisiautėti bei pajusti kraujo skonį, o tai ir buvo didžiausia klaida. 2 psl. >
KOMISIJA 2008-06-16 10:25
MALADECAUKSTAGIRIO STADIONAS 18;00 SKYDAS-ASH2008-06-16
Kandus 2008-06-16 09:00
Kai laimi 2:0 nustoti kovoti pavojinga:)