Naujienos
News Bridgepix nuotr.
„Niekaip nesuprantu, kodėl 22 sveiki vyrai pusantros valandos laksto paskui vieną kamuolį, taikydamiesi į jį spirti. Duotų kiekvienam jų po kamuolį ir lai spardo į valias“, - dar praėjusiame šimtmetyje stebėjosi įžymus Londono literatas Bernardas Shaw. Tačiau mūsų laikų filosofas Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad šiuo atveju klasikas buvo neteisus. Neteisus, nes neperprato futbolo esmės, neįspėjo šio žaidimo žavesio paslapties.
Kodėl tokia galybė žmonių dievina futbolą? Kokia jėga dešimtis tūkstančių sutelkia stadionuose, o milijonus, kartais net ir milijardus susodina prie televizoriaus?
Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbasi su filosofu Leonidu Donskiu, dideliu futbolo gerbėju, mėgėju ir žinovu.
Tikri intelektualai ir eruditai
Tad kodėl žmonės žiūri futbolą, kai pasaulyje tiek visko įdomaus ir be jo?
Futbolas, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi daugybę atspalvių. Vieniems jis - tai tiesiog azartinio žaidimo atmaina. Tokie dažnai dalyvauja totalizatoriuje, stato pinigus. Kiti žiūri todėl, kad turi didelių politinių sentimentų, „serga“ už savo šalies vienuolikę. Dar vieną gerbėjų grupę sudaro futbolo estetai - jie gėrisi ir mėgaujasi futbolu kaip meno rūšimi. Kaip tik pastarasis požiūris yra labai artimas man pačiam. Apskritai visą sportą laikau kultūros reiškiniu, o ypač futbolą - visuotinai pripažintą sporto karalių.
Ditirambai ditirambais, tačiau dažnai futbolo rungtynės rutuliojasi nuobodžiai. Kamuolys stumdomas po aikštės vidurį ir kampus, smūgių į vartus mažai, o įvarčių visai nėra. Ar ištveriate iki galo pilkas rungtynes?
Kažkaip ištveriu. Tiesiog pradedu analizuoti, kas vyksta aikštėje, per psichologinę, emocinę ir intelektinę prizmę.
Ir ką gi intelektualas įžvelgia dviejų vienuolikių akistatoje?
Jau minėjau estetinį futbolo aspektą, dar gėriuosi futbolininkų mintimi, sugebėjimu nuspėti, kas gali įvykti didelėje aikštėje po 2-3 minučių, žaidimo technikos tobulumu, kai žaidėjas sugeba perduoti kamuolį 60 metrų atstumu tiesiai partneriui ant kojos. Kamuolio trajektorijos arba skriejantis futbolininko kūnas, kai jis nori galva įmušti - tai nenusakomo grožio akimirkos, tai baletas. Futbolininko kūną aš pavadinčiau protingu kūnu, kuris tiesiog jaučia, kur atsidurs kamuolys. Dar galima kalbėti apie įvarčio instinktą, kuriuo pasižymėjo ne vienas futbolo genijus. Toks instinktas - tas nenusakomas kūno protingumas, sugebėjimas atsidurti kaip tik ten, kur reikia - vienas paslaptingiausių reiškinių šiame pasaulyje.
Nepaisant to, liaudyje gana gajus požiūris, kad futbolininkai dažniausiai nepasižymi dideliu protu...
Nieku gyvu nesutinku. Daugelis ryškių futbolo asmenybių yra tikri intelektualai ir eruditai, kai kurie puikiai rašo ir muzikuoja. Reikia turėti omeny, kad jeigu žmogus prastai kalba, tai nebūtinai reiškia, jog jam stinga subtilumo ir intuicijos. Ir kai kurie menininkai nėra iškalbūs. Ne čia esmė. Futbolininkas aikštėje turi mąstyti, pasižymėti žaibiška orientacija, padaryti daug sprendimų ir tie sprendimai turi būti teisingi, antraip jis praras vietą komandoje. Tikras futbolo meistras turi išsiugdęs tokį socialumo tipą, kurio neturime visi mes - jis žaidžia su dešimtimis žmonių ir visus juos jaučia. Jaučia - ir erdvėje, ir laike - visus savo partnerius bei varžovus vienu metu. Jaučia, ką jie daro, ir tai yra ne tik techninė meistrystė, tai yra socialumas. Jis neatsiras be tam tikro logiškumo, be protingumo, be kito žmogaus pajautimo. 2 psl. >
ispanas 2008-06-18 01:47
futbolas visada liks karalius!!
Leonidai 2008-06-17 14:38
Baisiai klystate dėl ramios situacijos Lotynų Amerikoje. Nematėte, nesidomėjote, matyt. Ten...
pele 2008-06-17 13:48
spaudziu desine Leonidui