Jeigu rytoj karas, arba kas bus, jeigu Rusija nuspręstų pasiimti Krymą 26

Nikita Chruščiovas, Ukrainos SSR, Rusijos Federacija, Viktoras Juščenka, Sergejus Lavrovas, Sergejus Mironovas, Vladimiras Putinas, Iš Kubanės, Vadim Volovoj, Darius Varanavičius, Maskva, Maskvos, Ukraina, The Economist

26	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Ukrainos teritorinio vientisumo problemos šaknys susiformavo labai seniai, o štai potencialaus konflikto dėl Krymo tarp Maskvos ir Kijevo istorija prasidėjo 1954 m., kai minint Rusijos ir Ukrainos „susivienijimo“ 300-ąsias me­tines tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas perdavė visą Krymo regioną (anksčiau priklausiusį Rusijos SFSR) Ukrainos SSR kaip „broliškos“ meilės įrodymą.

Oficialiai ši „dovana“ buvo patvirtinta SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu. Galbūt tokioje procedūroje ir galima surasti teisinį pretekstą Rusijos pretenzijoms į Krymą, bet tai padaryti Maskvai bus ne taip jau lengva. Tas pat ir dėl Sevastopolio miesto. Maskvos mero Jurijaus Lužkovo tvirtinimu, perduo­dant Krymą Ukrainos žinion, Sevastopoliui atskiru dekretu buvo suteiktas specialusis statusas (miestas tapo tiesiogiai pavaldus centrinei SSRS valdžiai), todėl Sevastopolio negalima priskirti te­ritorijoms, kurias Rusija perdavė Ukrainos jurisdikcijai. Tačiau teisine prasme situacija yra daug sudėtingesnė, negu ją mėgina vaizduoti Maskvos meras. [1] Pagaliau, 1997 m. Rusija ir Uk­raina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės su­tartį, pagal kurią Rusija pripažįsta 1991 m. Ukrainos sienas (t. y. tokias, kokios buvo nustatytos 1954 m.) mainais į šios šalies garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Kitaip tariant, šia sutartimi Rusijos Federacija pripažino Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į savo saugumo garantijas iš pastarosios pusės.

Šiame kontekste Ukrainos stojimas į NATO yra faktinis sutarties pažeidimas (nebent laikytumeisi pozicijos, kad NATO plėtra – tai demokratijos bei laisvės erdvės plėtra ir todėl jokios grėsmės Rusijai nekelia). Be to, šių metų gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Tai jis asmeniškai patvirtino naujajam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui paskutinio jų susitikimo Peterburge metu. Savo ruožtu D. Medvedevas jam pranešė naujieną, kad nuo kitų metų pradžios dujos Ukrainai brangs dvigubai, nes jų kainą pakėlė Centrinės Azijos šalys, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pažymėjo: „Likus devyneriems metams iki laivyno buvimo Kryme termino pabaigos, duoti nurodymus vyriausybei ruošti Juodosios jūros laivyno iškeldinimą – žinoma, tai ne toks požiūris, kurio mes norėtume iš artimų savo partnerių. Bet jie [prezidentai] ten kalbėjo apie NATO plėtrą. Ukrainos narystė tokiame aljanse, kuriam kyla vis daugiau klausimų, žinoma, negali būti vertinama visiškai atsietai nuo Rusijos saugumo klausimo, o Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis su Ukraina numato, kad nė viena šalis nesiims žingsnių, kurie kenks ar sudarys grėsmę kitos šalies saugumui.“ [2] Dar aštriau pasisakė trečias žmogus (jau ne Maskvos meras) valstybėje, Rusijos Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas. Jo teigimu, jeigu Ukrainos vadovybė ir toliau reikalaus Rusijos laivyno pasitraukimo iš Sevastopolio, Rusija gali iškelti klausimą, „kokiu pagrindu Sevastopolis, Rusijos šlovingos karinės istorijos miestas, glaudžiai susijęs su Rusijos istorija, yra svetimos valstybės teritorijoje. Koks yra tokios situacijos teisinis pagrindas?“ [3] Ir net tai dar ne pabaiga. 2 psl. >