Karas ir diktatoriai: projekcija į šiandieną 3

Adolfas Hitleris, Tiek Prūsija, Vladislovas Piallingas, Andrus Ansipas, Vladimiras Putinas, Josifas Stalinas, Česlovas Iškauskas, The Weekly Standard, Katiuša, Barbarosa, Valdovas

3	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Vokietijos karas prieš SSRS (kadaise vadintas Didžiuoju Tėvynės) prasidėjo ankstų birželio 22-osios rytą, sekmadienį. Ir šiemet jo pradžios metines pažymime sekmadienį.

Politikai ir istorikai iki šiol nesutaria, kiek jis buvo netikėtas Josifui Stalinui ir kas iš tuometinių diktatorių buvo žiauresnis – „tautų tėvas“ ar nacių lyderis Adolfas Hitleris. Protingiausia būtų padaryti įprastą saliamonišką išvadą, kad abu šie XX amžiaus monstrai buvo kraugeriai, paskandinę kraujuje visą Europą, nusinešę apie 50 milijonų gyvybių. Tačiau kiekviena tauta, kiekviena kultūra turi savą požiūrį į diktatorius ir savaip atsako į šį iš pirmo žvilgsnio primityvų klausimą: kas buvo geresnis – Stalinas ar Hitleris?

Karas – tai valstybės pagrindas

Pokariu parašyta daug knygų apie vokiečių karo rengimo metodiką. Recenzuodamas jas „The Weekly Standard“ pažymi, kad skiriamasis šios metodikos bruožas – smogti priešininkui smūgį iš karto ir ryžtingai prasiskverbti į jo teritoriją. Tiek Prūsija, tiek Vokietijos valstybė tradiciškai buvo apsupta galingų imperijų, jautė jų grėsmę, todėl siekė rengti greitus, pergalingus manevrinius karus, kurie buvo vadinami Bewegungskrieg arba Blitzkrieg. Visi vokiečių lyderiai laikėsi vienos taktikos: iš pat pradžių reikia imtis ryžtingo puolimo, pasiekti lemiamą persilaužimą, kol priešininkas nespėjo atsitokėti ir nepajuto geografinių ar jėgos pranašumų.

Tokia buvo Prūsijos ir Vokietijos valstybės istorija iki 1945 metų. Karas visuomet buvo svarbi vokiečių eksporto sudėtinė dalis. Kaip dar 1788 m. rašė garsus Prancūzijos revoliucijos teoretikas ir oratorius Riqueti de Mirabeau, „karas buvo Prūsijos nacionalinė istorija“. Jis tuojau paaiškina savo tezę: „Kitose šalyse valstybė turi armiją, o Prūsija – tokia valstybė, kur armija turi valstybę.“ Vokiečiai nuolat primesdavo karą kitoms šalims ir nemanė, kad karo priemones reiktų naudoti paskutiniu atveju.

1941-ųjų balandį Vokietija jau buvo Europos šeimininkė. Jos didžiausia priešininkė buvo tik Didžioji Britanija, kuri, palikusi Graikiją ir Kretą, buvo izoliuota ir nusilpusi. A. Hitleris manė, kad britai kaunasi tik dėl to, kad tikisi SSRS paramos. Štai kodėl jis sugalvojo svarbiausią frontą atidaryti Rytuose, o Londoną palikti sugniaužtą kietomis replėmis.

Tačiau nacių lyderis klaidingai buvo įsitikinęs, kad tik žydų išnaikinimas išspręs visas problemas: žlugs bolševikų režimas, bus atnaujintos Lietuvos Brastos taikos sutarties sąlygos, ir Didžioji Britanija neturės išeities... Praėjus vos mėnesiui po Prancūzijos kapituliacijos, A. Hitleris įsakė parengti įsiveržimo į SSRS planą. 1940 m. gruodžio 18 d. jis pasirašė Direktyvą Nr. 21, kitaip vadinamą „Barbarosos planu“.

Apgavo vienas kitą...

Ilgai po karo gyvavo Maskvos skleidžiama versija, kad J. Stalinui karo pradžia buvo netikėta. Tačiau analitikai tvirtina, kad jis tam karui rengėsi su maniako užsispyrimu: buvo gausinama Raudonoji armija, pasirodė naujų ginklų, pavyzdžiui, tankai T-34, kiek vėliau - raketinės sistemos „Katiuša“. Tiesa, užliūliuotas separatistinės sutarties su A. Hitleriu, J. Stalinas nemanė, kad karas prasidės taip greitai, ir jo nenorėjo: 1941 m. jis net siūlė Vokietijai didelių nuolaidų, kad būtų išsaugotas prieš dvejus metus pasirašytas paktas. J. Stalinas tikėjosi, kad visi gandai apie artėjantį įsiveržimą – tai tik Berlyno noras prie Baltijos šalių įkurti strateginį placdarmą, ir su tuo jau buvo susitaikęs. 2 psl. >