Naujienos
Drįstu teigti, kad šiuo metu (nuo 2008 metų kovo mėn.) rasizmo ir ksenofobijos problema Lietuvoje pernelyg ir nenatūraliai eskaluojama, nes rasistinio smurto lygis praktiškai toks pat, kaip ir 2004-2007 metais, o žymiosios Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu vyksta tokiu pat sąstatu ir tokiais pat klyksmais nuo 2003 metų. Vaikščiodavo, beje, ir ankstesniais metais, tik atokesniais maršrutais.
Iš vienos pusės padidintas dėmesys problemai teikia vilčių, kad bus siekiama teigiamų poslinkių, iš kitos toks staigus susidomėjimas problema, kuri daug metų buvo ignoruojama, kelia įtarimų, kad tai bus tik trumpalaikis „vajus“, ir po kokio pusmečio vėl niekam nebus įdomu. Be to, neapgalvotas ir pernelyg dažnas temos nagrinėjimas gali netgi prisidėti prie rasistų skinheadų judėjimo populiarinimo (ar daug kas Lietuvoje apie juos žinojo iki 2008 m. kovo mėn?). Juolab, kad informacija pateikiama, dažnai apipinant visiškomis nesąmonėmis, pavyzdžiui, kad skinheadai dirba Rusijos žvalgybai ir pan.
Reiškinys, deja, paplitęs
Iš kai kurių žiniasklaidos publikacijų ir reportažų gali susidaryti įspūdis, kad esminė rasizmo ir ksenofobijos problema yra ekstremistinė White power skinheadų grupuotė (su prijaučiančiais galima priskaičiuoti iki 300 žmonių per visą Lietuvą, „tikrųjų“ entuziastų, be abejo, mažiau). Jos iš tiesų yra priešakinis ir radikaliausias būrys, tačiau, kaip liudija tiek sociologinės apklausos, tiek asmeninės patirtys, rasistinės ir ksenofobinės idėjos yra visai priimtinos daugeliui „normalių“ žmonių. Aišku, jie jų pernelyg neafišuoja, nes nenori gadinti sau karjeros ar panašiai, bet, kai alkoholis atpalaiduoja liežuvį, tai dažnai išgirsti pareiškimų, kurių visiškai nesitiki iš respektabilumu tiesiog trykštančio piliečio. Todėl nėra tikslinga pernelyg daug dėmesio skirti ekstremistinės grupuotės atstovams – jų jau vis tiek nepakeisi, bet naudingiau būtų ruošti švietėjiškas bei propagandines priemones, skirtas didžiajai mūsų visuomenės daliai.
Tenka pripažinti, kad rasistinis smurtas mūsų šalyje yra sudėtinė bendros sistemos dalis – agresijos lygis Lietuvoje yra gana didelis, ir baltasis lietuvis tamsiame skersgatvyje turi ne ką mažesnius šansus „gauti į bliūdą“, negu juodasis somalietis. Taip pat agresija pasireiškia idiotišku vairavimo stiliumi, kuriuo siekiama pažeminti aplinkinius. Slogi atmosfera tvyro ir daugelyje darboviečių (tiek privačių, tiek valdiškų), kur viršininkai tiesiog terorizuoja pavaldinius, manydami, kad kitaip šie tiesiog tinginiaus. Daug fizinės bei psichologinės prievartos vaikai patiria šeimoje ir mokykloje.
Įvairios agresijos formos jau tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, ir keisti reikia bendrą situaciją, o ne pasirinkti vieną aspektą – rasinį, kuris yra greičiau egzotiškas, negu vyraujantis. Sumažinus bendrą agresijos lygį, be abejo, sumažės ir rasistinių išpuolių.
Dėl sprendimo būdų
Kalbant apie rasizmo problemą, siūlau atriboti sprendimo būdus. Šiuo metu tikimasi visus rasizmo ir ksenofobijos problemos aspektus spręsti teisinėmis bei represinėmis priemonėmis – va, papildome kodeksus, griežtinam bausmes ir jau galim užsidėti paukščiuką ataskaitose – gal Briuselis pagirs. Tačiau vienas dalykas yra rasistinis smurtas gatvėse, o kitas dalykas yra rasistinių idėjų propagavimas nesmurtaujant. 2 psl. >
algis 2008-06-21 22:19
Visos sios klinikines savokos - '-fobija' yra tik elito is auksto ziurejimo i savo visuomene...
Laima 2008-06-21 15:29
Nežinau ar turėčiau vadintis rasiste dėl to, kad nenoriu jog mano tauta paskęstų bendrame...
algis 2008-06-20 23:52
Zmones naturaliai ir istoriskai skiria savus nuo svetimu - taip susiformavo tautos. Dabartine...
wray 2008-06-20 22:03
ksefonobas, ksenosnobas, ksilofonas ar defibriliatorius?