Naujienos
Kaip stipri ir kūrybinga asmenybė gali pakeisti nepaprastai konservatyvios visuomenės nuostatas? Apie tai Zalcburgo muzikos festivalio atidarymo proga rašo „The New York Times”.
Vakar Mozarto gimtinėje prasidėjo Zalcburgo festivalis, garsėjantis premjeromis, prašmatniais operų pastatymais ir koncertais bei vasariniais klasikinės muzikos ir įrašų verslo atstovų susiėjimais. Senų tradicijų festivalis turi ir naują įvaizdį, kurį per paskutinį dešimtmetį sukūrė ir įtvirtino Gerardas Mortier. Jis šiemet paskutinį kartą vadovaus festivaliui. Tad šį sykį rašome ne apie festivalio autorius ir atlikėjus, bet apie žymųjį festivalio administratorių, sugebėjusį pakeisti ne tik renginį ir Zalcburgą, bet ir Austriją.
Mortier lyg ateivis iš kito pasaulio festivalio orbitoje pasirodė 1989 metais. Anuomet, jam tik atvykus, festivalis atrodė visiškai sustingęs konservatyvioje Austrijos aplinkoje. Ką tik buvo miręs jo ilgametis „fiureris” Herbertas von Karajanas. Būtent Mortier laikotarpis parodė, koks svarbus ir reikšmingas gali būti administratoriaus vaidmuo. Reikiamas žmogus reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku gali išjudinti net labiausiai įsisenėjusias ir formalizuotas tradicijas.
Festivalį kontroliuoja Zalcburgo miestas, tačiau Vienos biurokratai ir politikai taip pat turi įtakos jo veiklai ir įvaizdžiui - iš dalies dėl valdiškos paramos. Apie 25 proc. viso festivalio biudžeto - 40 mln. JAV dolerių - šiandien yra gaunama iš visuomeninių šaltinių, apie 40 proc. šių lėšų sudaro vyriausybės parama. Kita biudžeto dalis yra surenkama už bilietus (geriausias bilietas į operą kainuoja beveik 300 JAV dol.), iš korporacijų „Nestle”, „Audi” ir „Siemens” bei privačių rėmėjų, tokių kaip Alberto W. Vilaras ir Betty Freeman.
Vienos miestas verkšleno prieš paskiriant Mortier, verkšleno ir jo valdymo laikotarpiu. Tačiau Zalcburgo miesto taryba žinojo, ką renkasi: 11 metų dirbęs Briuselio „Theatre Royal de la Monnaie”, Mortier jau buvo žinomas kaip modernaus repertuaro ir radikalių pastatymų propaguotojas.
Nuo pat pradžių Mortier Zalcburgo festivalyje nevengė provokacijų ir su malonumu erzino nusistačiusią prieš bet kokias naujoves Karajano festivalių publiką. Jis demaskavo konservatyvų Karajano režimą, vietinius prekeivius ir įrašų verslą, Vienos spaudą ir kultūros biurokratus. Jis teigė, kad jam nepatinka austrų nacionalinės suknelės (vadinamosios “dirndls”) bei „Salzburger Nockerl”, vietinis morengų desertas (koks siaubas!). Mortier atvirai įsipainiodavo į konfliktus su atlikėjais, net su vienminčiais - Claudio Abbado, Roccardo Muti, Jamesu Levinu, Nikolausu Harnoncourtu ir kt., ne išimtimi buvo ir „šventasis” Vienos filharmonijos orkestras.
Operų dainininkų sudėtys - priešingai nei koncertų atlikėjų suvestinės - atrodė mažiau žvaigždėtos nei anksčiau. Gal buvo norėta suteikti šansų jauniems vokalistams, o gal naujoviškiems operų pastatymams labiau tiko lankstesni atlikėjai - nežinia. Tačiau daugelis gali paliudyti, kad ir be „Trijų tenorų” operos Zalcburgo festivaliuose buvo labai kokybiškos. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.