Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. News Bridgepix nuotr.
XX amžiaus pirmoje pusėje Lietuva patyrė teritorinio vientisumo išbandymus, kurie nors ir istoriškai atitolę, bet ir dabar išlieka pamokantys.
Atplėštas ir vėl susigrąžintas Vilniaus kraštas, prijungtas, prarastas, vėl sugrąžintas Klaipėdos kraštas. Lietuvos valstybei tarptautinėse organizacijose teko ginti savo tautiečių teises Lenkijos valdomoje Rytų Lietuvoje, kur vyko lietuvių ir jų kultūrinių organizacijų persekiojimas. Tuo tarpu Hitleris buvo tapęs tariamu vokiečių teisių gynėju Klaipėdos krašte, kur jiems reikalavo žodžio ir visų kitų laisvių. Paradoksalu, kad naciai atėmę pagrindines teise iš savo piliečių (jau nekalbant apie žydus) apsimetė „demokratijos gynėjais“ Lietuvoje. Sustiprėjusi nacistinė Vokietija 1939 metais vėl prisijungė Klaipėdos kraštą, pagrasinusi Lietuvai, jog jos pasipriešinimo atveju Vokietijos kariuomenė „neaišku kur sustos“. Gruzijai panašūs teritorinio integralumo išbandymai teko XX-XXI amžių sandūroje.
Komunistinė santvarka, jos vykdytas teroras, prievartinio nutautinimo politika užprogramavo daugelį problemų ir Kaukazo tautoms. Karabachas, Abchazija, Osetija – tik keletas regionų iš esmės pakeitusių Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Rusijos tarpusavio santykius. Bet viskas turi savo istoriją, kuri gali ne tik padėti išsiaiškinti konfliktų priežastis, bet ir suprasti konfliktuojančių šalių pozicijas.
Dezintegracijos projektai ir etniniai valymai
1989 metais aktyviausiai tautinio atgimimo paveiktose ir nepriklausomybės planus puoselėjusiose respublikose vienas po kito ėmė gimti nauji autonominiai rajonai arba ištikimybę Maskvai savo veiksmais pademonstruodavo jau egzistavusių autonomijų komunistiniai vadukai. Siekiant kaip nors priversti Lietuvos Respubliką pakeisti savo poziciją, Sovietų Sąjungos KGB Lietuvos padalinys 1989 m. pasiūlė kurti „nacionalinius rajonus ir apylinkes” (Rytų Lietuvos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose). Vadinamųjų „raudonųjų regionų“ scenarijai įgyvendinti ir Gruzijos Abchazijoje, ir Pietų Osetijoje, ir Moldovos Padniestrėje. Štai 1989 m. lapkričio mėn. Pietų Osetijos autonominės srities liaudies deputatų taryba priėmė sprendimą reorganizuotis į autonominę respubliką, kuri orientuotųsi į Maskvą ir sąjunginės valstybės išsaugojimą. Maskvos palaikomi vietos komunistai kūrė separatistines struktūras ir Gruzijos Aukščiausiai Tarybai neliko nieko kito, kaip 1990 m. gruodžio 10 d. paskelbti apie Pietų Osetijos autonomijos panaikinimą. Bet realizuoti savo nutarimų Gruzija neturėjo pakankamai pajėgų ir nei nauji kariniai susirėmimai, nei regiono blokada padėties nepakeitė. Tuo metu, kai Lietuvoje po rugpjūčio pučo buvo taikiai paleistos autonomininkų struktūros ir jų komunistuojantys vadukai arba išsilakstė arba buvo teisiami, Gruzijos valstybei neatkūrus politinio stabilumo kilo pilietinis karas ir paskelbta Pietų Osetijos respublika toliau egzistavo jausdama Rusijos paramą. Gruzijos dezintegracija leido Rusijai išlaikyti reikalingą įtaką. Po 1992 m. susitarimų tarp Gruzijos ir Rusijos, į konflikto zoną buvo įvestos rusų-osetinų ir gruzinų taikdarių pajėgos. Nutraukti pusantrų metų trukę ginkluoti susirėmimai. 2 psl. >
Naujienos


















Misa 2008-08-16 16:14
Misa von nahui is Gruzijos
2008-08-16 12:20
После того как Дж. МакКейн заявил, что «все...
FO 2008-08-15 21:00
Nepasirašytas tekstas, tik Vilniaus "komjaunuolių" manipuliacija ir provokacija.
Tiesos klaidos 2008-08-15 12:56
Gal nereiktu pamirsti kad Vilniaus krasto grazinta tik 18 proc. to ka pripazino pati Rusija nuo...