Sustabdytos akimirkos parodoje „Inkliuzas - Langas į praeitį“ 3

Virginijos Mizgirienės, Birutė Stulgaitė, Adolfas Šaulys, Nerijus Erminas, Eglės Čėjauskaitės, Austėja Brasiūnaitė, Jungtis

3	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

A. Saulio darbas

 

Ištarus žodžius „sustabdyta akimirka“, pirmiausia įsivaizduojame nuotraukas, tapybos bei grafikos darbus, bet tai juk idealiausia definicija ir gintarui su inkliuzu.

Nesvarbu, ar viduje būtų augalo nuoplaiša, ar grakščiai ištiestomis kojomis uodas, įkliuvęs prieš daugybę amžių. Anot mokslininkų, Baltijos gintaras - prieš 50 milijonų metų Eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Gintarai su inkliuzais yra itin vertingi dėl keleto priežasčių: estetinių savybių ir prieš milijonus metų jame užkoduotos informacijos, tokios svarbios šiandienos mokslui. Tad gintarą galima traktuoti kaip  kelių erdvių ar kelių pasaulių jungtį, langą tarp dabarties ir praeities...

Toks langas atsivėrė Vilniaus Gintaro muziejaus – galerijos parodoje „Langas į praeitį“. Joje savo kūrinius eksponuoja Estijos ir Lietuvos menininkai. Lietuvių gretose: žinomi vyresnės kartos menininkai – A.Ališanka, L.Brinkman-Jauniškis, I.Matulionienė, V.Matulionis, A.Mikutis, B.Stulgaitė, J.Šarapova, A.Šaulys, G.Umbrasas, Ą.Vaitukaitis bei jaunesni, bet jau spėję pasižymėti: J.Batečko, U.Blažytė, O.Čepeliuk, E.Čėjauskaitė, J.Erminaitė, N.Erminas, D.Narkus, V.Pukštaitė, A.Šimkutė, J.Vaitkus, Š.Vaitkutė.

Svarbiausia šios parodos rengėjų sąlyga - darbuose turi būti gintaras su inkliuzu. Pasak galerijos savininkės Virginijos Mizgirienės, akstinas surengti šią parodą buvo noras kvestionuoti požiūrį į gintarą tik kaip į suvenyrą. Siekta įrodyti, jog tai nėra lengva medžiaga menininkui, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji gal net labiau kategoriška, pastūmėjanti kūrėjo ego į antrąjį planą ir labiau reikalaujanti neignoruoti jos dermės su aplinka. Parodoje eksponuojami darbai suteikia puikią progą pamatyti skirtingą menininkų konsensusą su šia medžiaga.

Viena žymiausių juvelyrių Birutė Stulgaitė ekspozicijai pateikė du darbus: apyrankę-skulptūrą ir žiedą-skulptūrą (sidabras ir gintaras). Jie gali būti nešiojami kaip papuošalai ir gali puikiai atlikti miniatiūrų funkciją interjere. Kaip visad, žavėdama išmone, B.Stulgaitė ir čia lieka ištikima savo principams: minimalizmui, tikslumui bei ypač subtiliam gintaro pajautimui. Abu papuošalus sudaro horizontali ir vertikali skritulio formos plokštumos, besijungiančios geometriškai tiksliai apskaičiuotame taške taip, kad paridenus, tiek žiedas, tiek apyrankė tolygiai rieda. Šis judėjimas suteikia gyvybės apyrankės gintare įkliuvusiam vorui, kuris, tarsi, supasi sidabro lygiagrečių voratinklyje pučiant vėjui... Dar vienas vėjo gūsis ir žiedo gintare paniręs sparnelis tarytum atgyja ir vėl nuplasnoja. Taip tirpsta riba tarp praeities ir dabarties, tarp šiapus ir anapus. Šios menininkės komunikaciją su žiūrovu pavadinčiau savita neverbaline sofistika, kuriai ypač būdingas individualizmas bei sensualizmas.

Konceptualų meną kuriantis Adolfas Šaulys šioje parodoje eksponuoja darbą „Inclusions: insiders/outsiders“ – „Priklausymas: savi/pašaliniai“ (auksas, sidabras, gintaras). Nuo plokštumos besistiebiančios sidabro gijos prilaiko gintaro karoliukus su inkliuzais. Greta, it ant auksinio pjedestalo, stovi vientisas gintarinis stulpas – taipogi su inkliuzu. Sidabriniai virbeliai sukuria judesio įspūdį. Rodos, nuo menkiausio vėjo šuoro jie kaip mat susiūruos... Kaip ir dera konceptualistui, autorius daug erdvės palieka žiūrovo vaizduotei bei interpretacijoms. Tačiau parodos pavadinimas sufleruoja kūrinio idėją: minimaliomis raiškos priemonėmis menininkas perteikia vyksmą, - ilgoje kelionėje iš praeities į dabartį, iš dabarties į ateitį kinta „priklausomybės“ kategorijos,  keičiasi bendrabūvio, bendrųjų vertybių ir net sąvokų prasmė. Kas tie „savi“, o kas „pašaliečiai“? Kada „savas“ tampa „pašaliečiu“? Manding, šiame darbe galima įžvelgti A.Šaulio požiūrį į amžinųjų vertybių sistemos pokyčius kelių pasaulių ar amžių sandūroj. Menininkas tiki, jog visuose giliai glūdi vertybiniai klodai (inkliuzai), tačiau nūdienos realijose, siekdami kad ir trumpalaikės materialinės gerovės, platesnių galimybių, lengvesnio išgyvenimo, dalis visuomenės narių ignoruodami prigimtį „pasikelia“ (suprasti šią sąvoką galima įvairiai). Jie buriasi į „savųjų“ grupes ir lanksčiai laviruoja pagal savąją vertybinę skalę. Tuomet, kas gi tie pavieniai tvirtai stovintys ant auksinio pjedestalo ?.. 2 psl. >