Naujienos
Rusijos karinis smūgis Gruzijai perėjo į intensyvių derybų fazę, įtraukusią Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą, Ukrainą ir kai kurias kitas valstybes, išreiškusias paramą Gruzijai.
Rusija atviro palaikymo kol kas nesulaukė: net Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką Rusijos ambasadoriui teko sugėdinti ir paraginti, kad tas išsakytų keletą paramos žodžių. Užsibaigus karinei Rusijos operacijai (ji dar gali parodyti savo spyglius) metas pasvarstyti, kas ką laimėjo ir pralaimėjo. Tiesa, tikrieji laimėjimai ir pralaimėjimai išryškės ateityje, tačiau ir ateitis jau rutuliosis tam tikromis konflikto nustatytomis ir derybų dėl padėties normalizavimo įtvirtinamomis gairėmis.
Apie konflikto ištakas jau teko rašyti, tad šįkart atkreipsiu skaitytojų dėmesį į bendresnius dalykus. Galima drąsiai tvirtinti, jog Rusija tęsia Vladimiro Putino plėtotą jėgos ir šantažo politiką. Esminiai tos politikos tikslai yra stiprinti Rusijos karinę ekonominę galią (atkurti Rusijos didybę), pasitelkiant kai kuriuos stalininės vidaus ir užsienio politikos principus įtvirtinti autoritarinį valdymą ir visais įmanomais būdais neleisti Jungtinėms Valstijos „perimti“ Rusijai svarbius regionus. Jungtinių Valstijų atžvilgiu taikoma mažų erzinančių konfliktų taktika, balansuojant ant rimtesnės politinės priešstovos ašmenų. Valstijos šiuo metu yra įsivėlusios į keletą didelių konfliktų, jos turi savų probleminių regionų, tad naujo konflikto židinys joms nereikalingas. O Gruzija artimiausioje ateityje pareikalaus daug diplomatinių „išteklių“. Prireiks ir didelio ES politinio dėmesio. Tačiau JAV ir ES pozicijas Gruzijos santykių su Rusija atžvilgiu reikės derinti ir derinti – nemenkas laiko ir jėgų švaistymas. Be to, dalis ES politinio elito negeidžia, kad JAV stiprintų savo įtaką Europos reikaluose bei „erzintų“ Rusiją. Gali būti, jog Gruzijos problema kuriam laikui atitrauks Jungtinių Valstijų dėmesį nuo Irano problemos ir leis šiai šaliai kiek atsipūsti.
Kad Rusijos plėtojama jėgos ir šantažo politika yra ilgalaikė, liudija aiškus Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, jog Pietų Osetijos ir Abchazijos atsiskyrimas bus palaikytas ir paremtas karine jėga, o sykiu Rusijos diplomatų bei aukšto rango politikų išsakyti grasinimai Gruziją palaikančioms Baltijos ir kitoms šalims. Tokie grasinimai kuria tam tikrą nepasitikėjimo ir įtarumo atmosferą bei didina trintį tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų ES narių. Drįstu manyti, jog Rusijos politika kyla ne tik iš dabarties aplinkybių, bet ir iš Rusijos istorinės patirties bei tos patirties išugdyto valdančiųjų mentaliteto. Rusija daugelį šimtmečių stiprėjo ir plėtėsi užgrobdama vis naujas teritorijas, o stalinizmo metais jau atvirai siekė užvaldyti pasaulį. Tokia valstybės kilmė išugdė ir reikiamą mentalitetą – pripažįstama vienvaldystė (caras, Josifas Stalinas ir jo vienokie ar kitokie dabartiniai pavidalai), vergiškas nuolankumas valdžiai, kuris pateisinamas valstybės galia, didybe ir kitoms valstybėms keliama baime, ir kolonizacinis, užgrobimo instinktas, pridengiamas ypatingos civilizacinės misijos jausena. 2 psl. >
laisve lietuviams Lietuvoje 2009-02-22 09:16
"faktas" - ar nuo stogo nukrytes???Bombas amerikieciai numete...Tai ir yra Jusu lygis...Nieko...
Taika 2009-01-24 13:55
Musu poziuris taikios revoliucijos.
faktas 2009-01-23 17:11
Rusai buvo dvi bombas atomines uzmetes ant taikiu gyventoju ir miliona taikiu sunaikines.
GINTAUTE 2008-10-22 13:07
BLOGAI KAD RUSAI USPUOLE GRUZIJA