Naujienos
("News Bridgepix" nuotr.)
Gulėdamas ligos patale Algimantas Masiulis apgailestavo, kad šį mėnesį negalės vykti į Taliną filmuotis. Aktorius drąsino save, jog menininkas ir iš sudėtingų aplinkybių semiasi peno kūrybiniams apmąstymams, o sunki liga gali būti naudinga aktorinė patirtis.
Su vėžiu kovojusio 77 metų aktoriaus gyvybė užgeso vakar, 9 valandą ryto. Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, liūdna, kad vienas po kito mus palieka lietuvių scenos mohikanai.
Kad visi matytų
Žinią apie A.Masiulio mirtį I.Aleksaitė sutiko emocingai: „Mirtis ir Algis?! Tai atrodė nesuderinami dalykai. Jis buvo didysis optimistas: visada pakilios nuotaikos, puikios formos, todėl kai išgirsdavau, kad Algis sunkiai serga, skambėdavo neįtikimai: nė vienu žodžiu jis neužsiminė apie ligą, nė vienu judesiu jos neparodė. Savo pašėlusiu temperamentu jis gebėdavo vienas pripildyti visą scenos erdvę. Jis troško, kad visi matytų jo personažą, pamiltų arba imtų nekęsti. Čia buvo jo aistra.“ Teatrologei didelį įspūdį padarė A.Masiulio apsisprendimas išeiti iš Panevėžio teatro: „Palikti Juozą Miltinį reikėjo nepaprastos tvirtybės ir ryžto! Daugelis panevėžiečių aktorių sunkiai bendravo su J.Miltiniu, bet teatro palikti nesiryžo - o A.Masiulis trinktelėjo durimis.“
„Jis galėjo vaidinti viską, - pasakojo teatrologė. - Komediją, tragediją, dramą, vodevilį, farsą... Turbūt ir baletą būtų įstengęs šokti! Nepaprasto imlumo ir emocinio jautrumo aktorius. Man patikdavo ir jo stačiokiškumas - A.Masiulis galėdavo paskambinti ir be užuolankų išrėžti nuomonę, tarkim, apie mano recenziją: „Mieloji, ne taip parašei ir aš tuojau tave įtikinsiu!“
Dedikuos spektaklį
„Labai skaudi netektis, - vakar LŽ sakė aktorė Jūratė Onaitytė, kuri Palangoje rengėsi spektakliui „Gyvenimas dar prieš akis“. - Išeina meistrai, didieji mokytojai. Man iš tiesų buvo ko iš jo pasimokyti. Aiškiai atsimenu Jono Vaitkaus režisuotą Juozo Grušo „Uniją“, 1978-ųjų spektaklį. Ten buvo trumputis mūsų personažų dialogas, bet jį prisiminsiu visą gyvenimą. Patyriau, kokia jautri gali būti partnerystė - kolega gaudė kiekvieną niuansą ir visada reaguodavo. Mes dažnai pasišnekėdavome įvairiausiomis temomis: apie literatūrą, teatrą, filosofiją. Taigi netekau dar ir puikaus pašnekovo. Širdyje šio vakaro spektaklį skirsiu jam.“
Vienas paskutinių A.Masiulio vaidmenų - Senis Vytauto V.Landsbergio filme „Kai aš buvau partizanas“ (2008 metai). Rizikuodamas sveikata aktorius sutiko prisidėti prie filmo apie pokario partizaninį karą kūrybinės grupės. „Mene jokių receptų nėra. Menas - tai žmogaus veikla, kuriai daro įtaką ir intelektas, ir fantazijos, ir pasąmonė, ir slapti troškimai... Menas yra tai, ko negalima išmokyti ar išmokti. Menas neturi taisyklių, bet menininkui kelia etinius ir moralinius reikalavimus. Jis neturi teisės niekinti žmogaus ar atimti viltį“, - sakė A.Masiulis interviu, publikuotame LŽ šį pavasarį.
Vaidmenų gausa 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.