Šaltojo karo pabaiga turėjo reikšti naujo amžiaus, kuriame pagrindinės pasaulio galios daugiau nediktuotų savo kaimynams, kaip jiems elgtis, pradžią. Štai kodėl Rusijos invazija į Gruziją yra tokia tragiška ir potencialiai grėsminga. Rusija šiandien stebima: ar ji ir toliau pasikliaus prievarta, siekdama savo imperinių tikslų, ar bus linkusi dirbti naujai besiformuojančioje tarptautinėje sistemoje, kurioje yra vertinamas bendradarbiavimas ir konsensusas.
Nuožmus Maskvos bandymas pajungti savo valiai šitą mažą nepriklausomą demokratiją primena Stalino laikus. Gruzijos užpuolimas yra panašus į tai, ką Stalino Sovietų Sąjunga 1939 m. padarė Suomijai: abiem atvejais Maskva despotiškai, brutaliai ir neatsakingai panaudojo jėgą, kad pastatytų ant kelių silpnesnį demokratinį kaimyną. Klausimas šiandien yra toks – ar globali bendruomenė gali pademonstruoti Kremliui, kad už beatodairišką jėgos panaudojimą, siekiant anachronistinių imperinių tikslų, teks sumokėti.
Šitas konfliktas brendo ne vienerius metus. Rusija sąmoningai žlugdė Gruzijos teritorinį vientisumą. Maskva skatino separatistinius procesus keliose Gruzijos provincijose: Abchazijoje, Adžarijoje ir, žinoma, Pietų Osetijoje. Ji rėmė sukilėlių vyriausybes, apginklavo jų pajėgas ir net suteikė Rusijos pilietybę šių teritorijų gyventojams. Paramos veiksmai suintensyvėjo, kai Gruzijoje įsitvirtino provakarietiškas demokratinis režimas, o Rusijos Ministro Pirmininko Vladimiro Putino neapykanta Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, gavusiam išsilavinimą Jungtinėse Valstijose, tapo asmeniniu reikalu.
Tarptautinė bendruomenė nesiėmė pakankamų atsakomųjų veiksmų. Per pastarąsias savaites Gruzijos pasienyje įvyko serija incidentų, kuri sugriovė trapią taiką ir davė pradžią kariniams veiksmams, kurių metu Gruzija nesėkmingai pabandė nušalinti Pietų Osetijos (mažas regionas, kuriame gyvena apie 70000 žmonių) „vyriausybę“. Toks veiksmas, galbūt, buvo neapgalvotas, bet stebint Rusijos karinį atsaką darosi akivaizdu, kad Maskva laukė tokio žingsnio kaip preteksto jėgos panaudojimui. Didelis Rusijos kontingentas greitai įžengė į Pietų Osetiją, o po to – į Gruziją. Buvo pasiųsti tankai į Gori miestą. Vėliau buvo pradėtas jo ir sostinės Tbilisio bombardavimas.
Rusijos agresija Gruzijos atžvilgiu neturėtų būti vertinama atsietai nuo konteksto. Faktas yra tas, kad Putinas ir jo bendražygiai Kremliuje nesusitaikė su postsovietinėmis realijomis. Putinas buvo atviras, kai prieš kurį laiką pareiškė, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo „didžiausia [XX] amžiaus geopolitinė katastrofa“. Tokios nepriklausomos demokratijos kaip Gruzija ir Ukraina Putino režimui yra ne tik istorinės anomalijos, bet ir tiesioginė politinė grėsmė.
Ukraina visai galėtų tapti sekančiu karštu tašku. Rusijos lyderiai jau atvirai kvestionavo Ukrainos teritorinį integralumą. Taip pat jie pažymėjo, kad Krymas (Ukrainos dalis) turėtų būti sugrąžintas Rusijai. Panašiai Rusijos spaudimas Moldovai baigėsi efektyviu šios mažos buvusios SSRS respublikos padalijimu. Be to, Maskva toliau bando izoliuoti tokias Centrinės Azijos respublikas kaip Kazachstanas ir Uzbekistanas. Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija) yra Rusijos ekonominių sankcijų ir kiberatakų objektas. 2 psl. >
Naujienos


















prasauskas juozas gyd. 2008-08-21 13:21
Brzezinskis nera teisus-karas su ukraina rusijai butu per didelis-tikimybe maza,bet yra...
Ypatingai 2008-08-20 21:40
puikus analitinis straipsnis:aiškus,konkretus,tikra argumentuota ir tiksli praeities faktų...